2021-06-06

1 sekmadienis po Švč. Trejybės

Kunigas:
Passage: Lk 16, 19-31

Netikintieji atmeta žinią, kad yra gyvenimas po mirties. Jie mano, kad gyvenimas baigiasi mirtimi ir po to žmogus nustoja egzistuoti. Jiems nėra nei Dievo teismo, nei atpildo už nuodėmes, nei mirusiųjų prisikėlimo, nei rojaus, nei pragaro. „Ar kas atėjo iš mirusiųjų pasaulio, kad mes tuo patikėtume?“ „Ar kas nors iš mūsų pažįstamų prisikėlė, kad papasakotų, kaip yra ten, pomirtiniame pasaulyje?“ Kadangi viskas pasibaigia mirtimi ir nieko negali būti po jos, jie prasmės ieško tik šiame gyvenime. “Valgykime ir gerkime, nes rytoj mirsime.”

Taip gyveno tas turtuolis. Jis tikėjo tik šiuo gyvenimu, todėl šiame pasaulyje siekė „atsiimti visas savo gėrybes“. Jis demonstravo kitiems turtus, savo mirtingą kūną dabino brangiausiais to meto rūbais, lepino jį gardžiausiais valgiais. Jėzus jį apibūdina vienu sakiniu: “Jis vilkėjo purpuru bei ploniausia drobe ir kasdien ištaigingai puotaudavo.”

Tačiau yra gyvenimas po mirties. Dievas apie jį mums pranešė savo apreiškimu per Mozę ir pranašus. Tik todėl, kad yra gyvenimas po mirties, Dievo teismas, bausmė už padarytas nuodėmes, Dievo Sūnus per Mergelę priėmė kūną. Dievas tapo kūnu, kad savo kūnu atpirktų mus nuo amžino pasmerkimo, savo krauju nuplautų mūsų nuodėmes. Prisikėlimu Jėzus parodė, jog gyvenimas nesibaigia mirtimi. Dievo Sūnus patvirtina, kad po mirties yra Dievo teismas, kuris laukia visų netikinčiųjų. “Kas mano žodžių klauso ir mane atsiuntusį tiki, tas turi amžinąjį gyvenimą ir nepateks į teismą, nes iš mirties yra perėjęs į gyvenimą,” „... o kas netiki, jau yra nuteistas už tai, kad netiki Dievo viengimio Sūnaus.” Po mirties teismo dieną Dievas atskirs žmones, kaip piemuo atskiria avis nuo ožių. Dešinėje stovintiems jis ištars: „Ateikite, mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite nuo pasaulio sukūrimo jums paruoštą karalystę!“ Kairėje stovintiems sakys: „Eikite šalin nuo manęs, prakeiktieji, į amžinąją ugnį, kuri prirengta velniui ir jo angelams!“

Netikinčiųjų įspėjimui Dievas pasakė šį palyginimą. Jis jį pasakė, kad ir mumyse sukeltų išganingą baimę – ne šiaip baimę, o šventą baimę, kad darytume atgailą ir gyventume tikėjimo gyvenimą. Turtuolio pavyzdžiu Dievas įspėjo netikinčius. Anas norėjo įspėti savo brolius, kad atsiverstų ir darytų atgailą. “Meldžiu tave, tėve, nusiųsk Lozorių bent į mano tėvo namus; aš gi turiu penkis brolius juos teįspėja, kad ir jie nepatektų į šią kančių vietą.”

Kenčiančio turtuolio žodžiai buvo skirti gyviesiems. Dievo žodis skirtas ne mirusiems, nes mirusieji jau nebegali padaryti atgailos, atsiversti ir įtikėti. Mirusieji jau gyvena ne tikėjimu, o regėjimu. Deja, turtuolis iš mirusiųjų pasaulio nebegali supernatūraliai įspėti netikinčių brolių. Lygiai taip ir Lozorius irgi negali vandenyje suvilgęs piršto atvėsinti turtuolio liežuvio, nes tarp mūsų, gyvųjų, ir jų, mirusiųjų, žioji nepereinama bedugnė. Tik Jėzus – Dievas priėmęs kūną, gali iš ano pasaulio mums perduoti turtuolio žodžius, kad mes, kol gyvename kūne, gyventume pagal Dievo valią. Mes, krikštytieji žmonės, išpažinkime savo nuodėmes, priimkime Kristaus kūną ir kraują Sakramente ir pasitikėkime Kristaus nuopelnu, nes jis už mus numirė. “Kas mano žodžių klauso ir mane atsiuntusį tiki, tas turi amžinąjį gyvenimą ir nepateks į teismą, nes iš mirties yra perėjęs į gyvenimą.”

Ar turtuolis pateko į pragarą vien todėl, kad buvo turtingas. Iš tiesų, jis nepagelbėjo Lozoriui bėdoje ir kieta širdis pasako daug apie jo sielos būseną, tačiau į kančių vietą jis pateko ne todėl, kad buvo turtingas. Lozorius irgi pateko į dangų ne todėl, kad daug kentėjo. Kelias į dangų ne toks kaip sakė senovės romėnai, ne „per kančias į žvaigždes.“

Turtuolis netikėjo į Dievą ir pomirtiniu gyvenimu, todėl gyveno be Dievo baimės šiame pasaulyje. Jis įtikėjo tik tuomet, kai savo akimis pamatė pomirtinę tikrovę. Dar gyvas būdamas šioje žemėje jis šventovėje klausėsi, ką sakė Mozė ir pranašai apie išganymą ir pomirtinį gyvenimą, tačiau visa tai laikė pasakomis. Todėl kai Abraomas atsakė: “Jie turi Mozę bei pranašus, tegul jų ir klauso!”, jis maldavo: “Ne, tėve Abraomai! Bet jei kas iš mirusiųjų nueitų pas brolius, jie atsiverstų.” Abraomas tarė: „Jeigu jie neklauso Mozės nei pranašų, tai nepatikės, jei kas ir iš numirusių prisikeltų.“

Nors turtas ir perteklius kelia daug pagundų ir gundo žmogų įvairiopai nusidėti, dėl ko sunku turtuoliui įeiti į Dievo karalystę, Viešpats po mirties teisia žmones žvelgdamas ne į jų turtą ar skurdą. Turtingam žmogui gali trūkti dorybių, tačiau ir vargšui kyla daug pagundų iš neturto. Patarlių knyga sako: “Neduok man nei skurdo, nei turtų, tik suteik kasdienės duonos, kad, būdamas sotus, neišsiginčiau tavęs ir nesakyčiau: „Kas tas Viešpats?“ ­ arba, būdamas skurde, vogčiau ir paniekinčiau savo Dievo vardą.”

Abraomas, iš kurio palikuonės Mergelės Marijos, Dievo Sūnus priėmė kūną, buvo turtingas žmogus. Pradžios knygoje rašoma: “Abraomas turėjo labai daug galvijų, sidabro ir aukso”, bet jis buvo tikintis žmogus. Jis pirmasis po tvano vėl puolusiame pasaulyje įtikėjo gyvuoju Dievu, jog Viešpats yra amžinas ir neregimas. Pats Dievas išbandė jo tikėjimą. „Paimk savo ... vienturtį sūnų Izaoką, kurį myli, nueik į Morijos kraštą ir paaukok jį kaip deginamąją auką ten viename kalne, kurį tau nurodysiu.“ Dievas, žinoma, nebūtų leidęs paaukoti Izaoko, tačiau šiuo veiksmu jis nurodė į Kristaus kryžių, kuriame dangiškasis Tėvas mūsų nuodėmių atpirkimui ir išgelbėjimui paaukojo savo viengimį Sūnų.  Dievas tuo įrodė, kad jam brangus tiek turtingas, tiek vargšas, jog Kristus visus atpirko iš amžinosios mirties.

Turtuolis netikėjo į Dievą, todėl “iš šio gyvenimo siekė atsiimti visas jo gėrybes.” Jo netikinti širdis buvo negailestinga. Sergantis Lozorius “troško numarinti alkį bent trupiniais nuo turtuolio stalo”, bet tie atitekdavo turtuolio šunims. Ironiška, bet būdamas kančių vietoje turtuolis irgi prašė labai nedaug – tik vandens lašo, kuriuo Lozorius atvėsintų jo liežuvį, kaip kažkada ir Lozorius jo prašė ne duonos, o tik trupinių. Lozorius neatvėsino jo liežuvio ne todėl, kad būtų negailestingas, bet todėl, kad “tarp mūsų ir jūsų žioji neperžengiama bedugnė, ir niekas panorėjęs iš čia negali nueiti pas jus, nei iš ten persikelti pas mus.”

Palyginimu Kristus pasako, kad visa, kas reikalinga mūsų išgelbėjimui, Dievas apreiškė savo šventame žodyje. Jame užrašyta Dievo valia kaip mes turime gyventi šiame pasaulyje. Kristus aiškiai pasakė, jog tie, kurie reikalauja kažkokių papildomų ženklų, sakydami: “Jei kas iš mirusiųjų ateitų pas mus, mes atsiversime ir įtikėsime,” yra netikintys. Abraomo žodžiais jis atsako: “Jeigu jie neklauso Mozės nei pranašų, tai nepatikės, jei kas ir iš numirusių prisikeltų.”

Beje, Dievo Sūnus priėmė kūną ne vien tam, kad už mus numirtų ir atpirktų iš nuodėmių, bet ir tam, kad prisikeltų ir parodytų būsimąjį mirusiųjų prisikėlimą, jog ne tik tie penki broliai, bet visi atsiverstų ir įtikėtų. Jis mirė ir už vargšą, ir už turtuolį, kad nė vienas nepražūtų, bet įtikėtų Dievu, ir po mirties Viešpaties teisme būtų pakviestas paveldėti dar nuo pasaulio sukūrimo Dievą mylintiems paruoštą karalystę. “Nebijok!”  kalba Jėzus iš amžinybės.  “Aš esu Pirmasis ir Paskutinysis, ir Gyvasis. Aš buvau numiręs, bet štai esu gyvas per amžių amžius ir turiu mirties ir mirusiųjų pasaulio raktus.” “Kas laikysis mano žodžio, tas neragaus mirties per amžius.” Amen.