Švenčiausios Trejybės sekmadienį Bažnyčia apmąsto dieviškąją būtį. Ji apmąsto tokį Dievą, kokį jis save apreiškė Šventame Rašte. O jis pasakė, kad yra vienas Dievas trijuose asmenyse: Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia.

Nors Dievas sutvėrė pasaulį ir visa, kas gyva, tik tobuliausias jo kūrinys – žmogus, gali pažinti kas yra Dievas. Žmogus skiriasi nuo kitų gyvų žemės būtybių ne tuo, kad jis yra kokybiškai pranašesnis už visa kas gyva, arba kaip evoliucijonistai mėgsta sakyti, labiau išsivystęs už gyvulius, bet todėl, kas jis sukurtas pagal Dievo paveikslą. Tverdama pasaulį Šventoji Trejybė ištarė: „Padarykime žmogų pagal mūsų paveikslą ir panašumą.“ Žmogus sutvertas ne pagal gyvulio atvaizdą, bet pagal Dievo, todėl Dievas iš žmogaus reikalauja, kad jis gyventų ne kaip koks gyvūnas žemėje, bet pagal Dievo valią. „Kas tas žmogus, kad jį atmeni, kas tas mirtingasis, kad juo rūpiniesi?“ stebisi psalmistas. „Tu padarei jį tik truputį žemesnį už save, apvainikavai garbe ir didybe.“ Todėl iš jokio gyvo savo kūrinio Dievas nereikalauja tiek, kiek iš žmogaus. Jam Dievas davė savo Įstatymą, kuriuo jis turi vadovautis gyvenime – jo Dešimtį įsakymų.

Tačiau šėtono apgautas žmogus nepakluso Dievo valiai ir padarė nuodėmę. Jis tapo mirtingas ir nuodėmingas. Todėl jei pirmiesiems žmonėms, Adomui ir Ievai nereikėjo Dievo apreiškimo – jie bendravo su Viešpačiu tiesiogiai, kaip ir mes bendraujame tarpusavyje, po nuopuolio nuodėmei įsiskverbus į žmogaus kūną, žmogus daugiau Dievo nebegali pažinti savo paties jėgomis, bet tik tiek, kiek Viešpats jam save atskleidė apreiškimu.

Po nuopuolio žmogus Dievo atžvilgiu elgiasi skirtingai. Kadangi nuodėme tik pažeidė Dievo paveikslą žmoguje, bet jo visiškai nesunaikino, žmogus, nors ir būdamas sukaustytas nuodėmės, ieško Dievo. Jo protinga siela, kurią jis gimdamas gauna iš Viešpaties tiki, kad yra aukštesnė būtis, nuo kurios priklauso jo gyvenimas. Jis tiki Dievą esantį.

Ir priešingai, žmogus gali neigti Dievą. Įprastai jei žmogus tiki, kad kas nors neegzistuoja, jam ta tema būna neįdomi ir nesvarbi. Tačiau taip nėra Dievo atžvilgiu. Kadangi Dievo atvaizdas žmoguje nėra visiškai išnykęs, jis jaučia, kad Dievas gali būti, todėl paradoksalu, bet Dievą netikintis žmogus ima prieš jį kovoti. Kitaip tariant, jis ima kovoti su tuo, kas jo manymu neegzistuoja. Nepajusdamas, jog pasidavė šėtono valiai, jis ima aktyviai įrodinėti kad Dievo nėra. Žmogus  gali tapti net kovingu ateistu. Tokio žmogaus norėtųsi paklausti: „Kodėl tu kovoji prieš tai, kas, tavo manymu, neegzistuoja?“ Komunizmo tėvas atsakytų, jog tam, kad sukurti rojų žemėje. Tačiau žlugus komunizmui rojaus žemėje niekas nebekuria, bet ir šiandien pasitaiko tokių, kurie aktyviai kovoja su Dievu. Vis dėlto tokių „karių“ yra mažuma.

Kadangi Dievo paveikslas žmoguje išlikęs, visais laikais žmogus sieloje jautė savo ryšį su Dievu, tačiau nebepažino tikrojo Dievo. Jis Dievą siekė traukti žemyn prie savęs. Atsirado egiptiečių dievai, kurie buvo vaizduojami kaip pusiau žmonės ir gyvuliai. Vėliau atsirado graikų dievai, kuriuos imta piešti panašius į žmones. Bėda tame, kad graikų dievai buvo tokie pat kaprizingi ir pilni nuodėmių, kaip ir nuodėmingi žmonės. Jie galėjo žmogų apgauti, staiga pakeisti savo nuomonę, pulti į kitas nuodėmes. Kokių tik ten nebūta Dievų! Net vagys turėjo savo dievą! Pagal Antikos žodyną, Hermis buvo ne tik pirklių, bet ir vagių ir apgavikų dievas, nes dar mažas būdamas pavogė kito graikų dievo – Apolono, gyvulius. Atėnų teisme Sokratas  buvo  kaltinamas ir graikų dievų negerbimu. Sokratui buvo paaiškinta: „Nesvarbu kokie tie dievai ir kaip jie elgiasi - jie vis dėlto yra dievai, o tu jiems nerodei deramos pagarbos.“ Tikrojo apreiškimo neturintis žmogus, ieškodamas Dievo sudievino kūrinius. Neveltui Mažvydas pirmojoje lietuviškoje knygoje rašė: „Kaukus, žemėpačius ir laukosargius pameskit, Visas velniuvas, deives apleiskit – Tos deivės negal jums nieko gero duoti, Bet visus tur amžinai prapulyti.“

Tikras Dievas yra gyvas ir amžinas. Jis nėra kaip pagonių garbinamas medis, kuri pagriūva ir supūva, ar sudievintas gyvulys, kuris nugaišta. Tikras Dievas save apreiškė Abraomui, kuriam paliepė sulaužyti ir sudeginti visus stabus, ir Mozei, per kurį perdavė Įstatymą. Juo Dievas uždraudžia turėti kitų Dievų ar sudievinti kūrinius. „Aš esu Viešpats, tavo Dievas... Neturėk kitų dievų, tiktai mane. Nedirbk sau drožinio nei jokio paveikslo, panašaus į tai, kas yra aukštai danguje, čia žemėje ir vandenyse po žeme. Nesilenk jiems ir negarbink jų.“

Bet Senajame Testamente randame vietų, iš kurių matome, kad viename gyvajame, amžinajame, nemirtingame Dieve yra kažkokia dauguma: „Padarykime žmogų pagal mūsų paveikslą ir panašumą,“ taria Dievas. Adomui padarius nuodėmę, Dievas daugiskaitinėje formoje kalbėjo: „Žmogus tapo kaip vienas iš mūsų, žinantis gera ir pikta.“ Savo jėgomis žmogui Babilone naiviai bandant įžengti į dangų, Dievas tarė: „Eime, nuženkime ir sumaišykime jų kalbą, kad nebesuprastų, ką sako vienas kitam.“ Tuo tarpu skelbdami ateinantį Mesiją, pranašai jam priskirdavo savybes būdingas tik Dievui. „Jo vardas bus ‘Nuostabusis Patarėjas, Galingasis Dievas, Amžinasis Tėvas, Ramybės Kunigaikštis’,“ skelbė pranašas Izaijas. Kristui priskiriama dieviška prigimtis ir daugiskaitiniai dieviškosios būties kreipiniai Senajame Testamente – „padarykime, nuženkime, sumaišykime,“ liudija, kad viename Dieve yra keletas asmenų. Tai nuoroda į Šventąją Trejybę, skelbiančią, kad dieviškoji būtis yra trijuose asmenyse.

Tad kas gi yra Dievas? Jis yra dieviškoji būtis – Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia. Ne trys Dievai, bet vienas Dievas, turintis tą pačią dievišką prigimtį. Tėvas vadinamas Sutvėrėju ir mūsų Aprūpintuoju. Antras Trejybės asmuo yra Sūnus, esantis tos pačios prigimties kaip Tėvas. Jį Tėvas siuntė į pasaulį, kad per Mergelę Mariją priimtų žmogaus kūną ir savo mirtimi mus išpirktų iš Dievo Įstatymo kaltinimų, amžinosios mirties ir pasmerkimo. Jis yra mūsų Gelbėtojas – Mesijas, kuris sako: „Amžinasis gyvenimas ­ tai pažinti tave, vienintelį tikrąjį Dievą, ir tavo siųstąjį Jėzų ­ Mesiją.“ Dievas žmogui apsireiškė per Abraomą, Mozę ir pranašus, tačiau labiausiai per savo Sūnų. Evangelistas Jonas rašo: „Dievo niekas niekada nėra matęs, tiktai viengimis Sūnus ­ Dievas, Tėvo prieglobstyje esantis, mums jį atskleidė.“ Jėzus liudija apie save: „Niekas nepažįsta Sūnaus, tik Tėvas, nei Tėvo niekas nepažįsta, tik Sūnus ir kam Sūnus panorės apreikšti.“

Apreiškimas skelbia Dievą esantį neišmatuojamą, visur esantį, visa žinantį. Dievas yra Šventoji Dvasia. Jėzus sako: “Dievas yra Dvasia, ir jo garbintojai turi šlovinti jį dvasia ir tiesa.“ Jėzus ją vadina „Užtarėju“, „Globėju“, „Tiesos Dvasia“. Ji išeina iš Tėvo ir Sūnaus. Ji mus savo dovanomis apšviečia, jos dėka mes suvokiame Dievo žodį, ji mums padovanoja tikrą išgelbstintį tikėjimą. Sekminių dieną Jėzus ją siuntė apaštalams ir įkūrė Krikščionių Bažnyčią. Ji ir šiandien surenka Bažnyčią žemėje per skelbiamą Dievo Žodį ir Šventuosius Sakramentus, ją toliau šventina ir išlaiko. Šventoji Trejybė aplankė žemę Jėzaus Krikšto metu, kai Tėvas ištarė iš dangaus: „Jis yra mano mylimasis Sūnus,” o Šventoji Dvasia nusileido ant jo lyg karvelis.

Tačiau neužtenka žinoti kas yra Dievas. Šiandienos evangelijoje Jėzus Nikodemui pabrėžia būtinybę atgimti iš Šventosios Dvasios. “Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: kas negims iš vandens ir Dvasios, neįeis į Dievo karalystę. Kas gimė iš kūno, yra kūnas, o kas gimė iš Dvasios, yra dvasia.” Kai kurie mano, kad pakanka nedaryti ko nors blogo – nevokti, nežudyti, neištvirkauti kad jiems taptų atviras dangus. Jėzus sako, kad to neužtenka. “Kas negims iš vandens ir Dvasios, neįeis į Dievo karalystę.”

Šis atgimimas įvyksta Šventame Krikšte, kai ant mūsų buvo užlietas pilnas malonės ir gyvybės vanduo. Jame Trejybės Dievas mus atgimdė iš naujo, ir perdavė Kristaus užtarnautus mūsų išgelbėjimo vaisius. Kristus paskelbė: “Kas įtikės ir bus pakrikštytas bus išgelbėtas, o kas netikės – bus pasmerktas.” Mūsų išganymui Jėzus įsteigė Šventąjį Krikštą, liepdamas mokiniams eiti į visą pasaulį, mokyti apie Trejybės Dievą ir krikštyti visų tautų žmones. Mūsų išgelbėjimui reikalingas naujasis gimimas, tai yra - iš vandens Dvasios, kad atgimę iš naujo taptume jau ne šio pasaulio, bet Dievo vaikais. Nusidėję po Krikšto ir išpažindami savo nuodėmes mes vėl atgauname baltus Krikšto rūbus – vėl būname priskiriami prie Dievo vaikų. Kaip vaikai gauna paveldėjimo teises į tėvų turtą, taip ir mes gauname iš dangiškojo Tėvo amžinojo gyvenimo paveldą. “Žiūrėkite, kokia meile apdovanojo mus Tėvas: mes vadinamės Dievo vaikai ir esame!” rašo apaštalas Jonas, o apaštalas Paulius priduria: “O jei esame vaikai, tai ir paveldėtojai.“

Apmąstydami Trejybės slėpinį, mes turime jai dėkoti už mums suteiktą gyvybę, už išgelbėjimą ir už pašventinimą. Tesusideda ši padėka iš mūsų gerų darbų, kurie apima gerus darbus bažnyčios gerbūviui, artimo labui ir krikščionišką gyvenimą. Prisiminkime, kad mes esame sutverti ne pagal gyvulio paveikslą ir panašumą. Dievas mus sutvėrė pagal savo paveikslą, todėl jis nori, kad gyventume pagal jo žodį. „Jūs nesate kūniški, bet dvasiški, jei tik Dievo Dvasia gyvena jumyse,“ liudija apaštalas Paulius. „Broliai, mes nesame skolingi kūnui, kad gyventume pagal kūną... Visi, vedami Dievo Dvasios, yra Dievo vaikai. O jei esame vaikai, tai ir paveldėtojai. Mes Dievo paveldėtojai ir paveldėtojai drauge su Kristumi.“ Amen.