2021-05-23

Sekminės

Kunigas:
Passage: Apd 2, 1-18; Jn 14, 23-27

Prieš dešimt dienų Bažnyčia minėjo Kristaus dangun žengimą. Atlikęs mūsų išgelbėjimo darbą – apreiškęs Dievą, atpirkęs mus savo mirtimi ir prisikėlęs, Jėzus grįžo į dangų. Šiandien Jėzus sėdi Tėvo dešinėje ir mus užtaria. „Mes juk turime ne tokį vyriausiąjį kunigą, kuris negalėtų atjausti mūsų silpnybių,“ guodžia laiškas žydams, „o, kaip ir mes, visaip gundytą, tačiau nenusidėjusį.“ Evangelistas Jonas sako: „Jei kuris nusidėtų, tai mes turime Užtarėją pas Tėvą, teisųjį Jėzų Kristų.“

Prieš įžengdamas į dangų Jėzus pažadėjo Bažnyčiai atsiųsti ypatingą globėją – Šventąją Dvasią. „Nepaliksiu jūsų našlaičiais,“ – sako jis. „Ateisiu pas jus.“ „Aš paprašysiu Tėvą, ir jis duos jums kitą Globėją, kuris liktų su jumis per amžius, - Tiesos Dvasią, kurios pasaulis neįstengia priimti, nes jos nemato ir nepažįsta. O jūs ją pažįstate, nes ji yra pas jus ir bus jumyse.“ Apaštalams jis paliepė pasilikti Jeruzalėje, kol jis išpildys pažadą. „Jūs pasilikite mieste, kol būsite apgaubti jėga iš aukštybių.“

Šiandien bažnyčia švenčia Sekmines – trečią didžiąją Bažnyčios šventę. Joje Jėzus išpildė savo pažadą – išliejo Šventąją Dvasią ant apaštalų ir kitų tikinčiųjų. Tai krikščionių Bažnyčios įsteigimo diena, nes tą dieną per Petro pamokslą apšviesti Šventosios Dvasios buvo pakrikštyti pirmieji trys tūkstančiai vyrų. Jie tapo pirmąja Kristaus Bažnyčia.

Sekminių dieną apaštalai prabilo ypatinga Šventosios Dvasios kalba, kurią suprato žydai “iš įvairių tautų po dangumi.” Hebrajų kalba tuomet buvo likusi tik sinagogos kalba. Žydai Jeruzalėje kalbėjo aramėjų kalba - buvusios Persijos imperijos kalba. Kitose Romos imperijos vietose žydų gimtoji tuomet kalba buvo lotynų ar dar kita kalba. “Argi va šitie kalbantys nėra galilėjiečiai?” stebėjosi atvykę žydai. “Tai kaipgi mes kiekvienas juos girdime savo gimtąja kalba?!”

„Izraelio vyrai!“ kreipėsi į juos apaštalas Petras. „Klausykite, ką pasakysiu: Jėzų Nazarietį ... jūs nedorėlių rankomis nužudėte, prikaldami prie kryžiaus. ... Tą Jėzų Dievas prikėlė, ir mes visi esame šito liudytojai. Dievo dešinės išaukštintas, jis gavo iš Tėvo Šventosios Dvasios pažadą ir ją dabar išliejo. Jūs tai matote ir girdite. ... Dievas padarė Viešpačiu ir Mesiju tą Jėzų, kurį jūs nukryžiavote.“

Apaštalas Petras skelbė ne pasaulio išmintį, o Jėzų ir „tie žodžiai verte vėrė jiems širdį, ir jie ėmė klausinėti Petrą bei kitus apaštalus: ‚Ką mums daryti, broliai?‘ Petras jiems atsakė: ‚Atsiverskite, ir kiekvienas tepasikrikštija vardan Jėzaus Kristaus, kad būtų atleistos jums nuodėmės; tada gausite Šventosios Dvasios dovaną.‘ ... Kurie priėmė jo žodį, buvo pakrikštyti, ir tą dieną prisidėjo prie jų apie tris tūkstančius.“

Nužengus Šventajai Dvasiai apaštalai buvo apgaubti jėga iš aukštybių. Iki tol jie niekuo neišsiskyrė iš kitų žmonių. Jėzus išsirinko ne filosofus, o paprastus Galilėjos žvejus. Į savo tarpą jis pašaukė ne šventuosius, o muitininką Matą – būsimą didįjį evangelistą. Jis pasirinko ne fariziejus, ne žydų sinedrijono atstovus, o mažai tuomet žinomus žmones. Tiesa, vėliau, tiesioginiu būdu iš dangaus Jėzus į mokinių tarpą pašaukė ir fariziejų – bažnyčios persekiotoją Saulių. Jį jis paskyrė tautų apaštalu. „Sauliau, Sauliau, kam mane persekioji? Sunku tau spyriotis prieš akstiną!“ Tiesiogine prasme, akstinas yra smaili lazdelė rambiems gyvuliams varyti. Paulių Jėzus siųs pas pagonis. „Jis yra mano rinktinis įrankis, kuris neš mano vardą tautoms, karaliams ir Izraelio vaikams. Aš jam parodysiu, kiek daug jam teks iškentėti dėl mano vardo.“ Persekiojamas dėl Jėzaus vardo Paulius pasakys: „Aš esu tikras, jog šio laiko kentėjimai negali lygintis su būsimąja garbe, kuri mumyse bus apreikšta.“

Iki Šventosios Dvasios nužengimo apaštalai nesiskyrė iš kitų žmonių. Jų širdis lankė išdidumas – jie norėjo sėdėti Jėzui iš dešinės ir kairės jo būsimoje karalystėje. Jiems trūko supratimo. „O jūs, neišmanėliai! Kokios nerangios jūsų širdys tikėti tuo, ką yra skelbę pranašai!“ – tarė Jėzus dviems mokiniams Velykų dienos vakare. Juos lankė baimė. Suėmus Jėzų jie pasislėpė, o Petras, Uola, išsigando net vargšės tarnaitės. „Ar tik ir tu nebūsi vienas iš to žmogaus mokinių?“ „O, ne!“ atsakė jai Petras.

Bet kai nužengė Šventoji Dvasia, jie tapo „apgaubti jėga iš aukštybių.“ Juos aplankė Dievo išmintis. „Jėzus mane siuntė ... Evangelijos skelbti,“ liudija apaštalas Paulius, „tiktai ne žodžių išmintimi, kad Kristaus kryžius neliktų be galios.“ Petras Sekminių dieną liudijo ne pasaulio išmintį, o prisikėlusį Kristų. Apaštalas Paulius pasakys korintiečiams: „Kai pas jus, broliai, lankiausi, buvau atėjęs skelbti jums Dievo slėpinio ne iškilnia kalba ar išmintimi. Mat buvau pasiryžęs tarp jūsų nežinoti nieko kito, tik Jėzų Kristų, ir tą nukryžiuotą. Aš buvau pas jus silpnas, virpantis iš baimės. Mano kalba ir mano skelbimas buvo ne įtikinantys išminties žodžiai, o Dvasios galybės parodymas, kad jūsų tikėjimas remtųsi ne žmonių išmintimi, bet Dievo galybe. Tiesa, tobuliesiems mes skelbiame išmintį, tačiau tai ne šio pasaulio.“

Dievo Dvasia teikė jiems ir visiems tikintiesiems dvasinį supratimą, tai yra padeda atskirti, kas šiame pasaulyje yra pagal Dievo valią ir kas jai prieštarauja. Apaštalas meldžiasi, sakydamas: „Aš klaupiuosi prieš Tėvą, kad ... jis Dvasios galia sutvirtintų jumyse vidinį žmogų, kad Kristus per tikėjimą gyventų jūsų širdyse ir jūs, įsišakniję ir įsitvirtinę meilėje, galėtumėte suvokti kartu su visais šventaisiais, koks yra plotis ir ilgis, ir aukštis, ir gylis, ir pažinti Kristaus meilę, kuri pranoksta pažinimą.“

Dievo žodį pažįstantiems žmonėms Šventoji Dvasia pataria, kaip elgtis ypač sunkiose gyvenimo situacijose. Jėzus paaiškina: „Kai jie jus įskųs, nesirūpinkite, kaip ar ką kalbėsite, nes tą valandą jums bus duota, ką jūs turite sakyti. Tada jau nebe jūs kalbėsite, o jūsų Tėvo Dvasia kalbės jūsų lūpomis.“ „Dvasia ateina pagalbon mūsų silpnumui,“ sako apaštalas Paulius. „Mes juk nežinome, ko turėtume deramai melsti, todėl pati Dvasia užtaria mus neišsakomais atodūsiais.“

Dievo Dvasia krikščioniui padeda nešti kryžių. Ji padeda likti ištikimiems Dievui sunkiose gyvenimo akimirkose, ypač kai reikia rinktis ar eiti su pasauliu, ar siauruoju Kristaus keliu. Suėmus Jėzų apaštalai pasislėpė, tačiau nužengus Dvasiai net žydų tarybos teisme jie neišsižadėjo Kristaus. „Jie ėjo iš tarybos džiaugdamiesi, kad dėl Jėzaus vardo užsitarnavo panieką,“ liudija evangelistas Lukas. Pirmoji Bažnyčia tris amžius nešė sunkų kryžių. „Kokiais pagyrimo žodžiais turiu jums dar aiškinti, didvyriškieji broliai?“ rašė krikščionims kalėjime bažnyčios tėvas Kiprijonas iš Kartagos. „Kaip gali mano burna jūsų ... tikėjimo ištvermingumą šlovingais žodžiais iškelti? ... Jūs pakėlėte baisiausias kankinimų kančias“ (Didžiųjų Bendrijos tėvų mintys 1979, 178). Romos imperatoriai ilgainiui atšaukdavo persekiojimų potvarkius. Viename tokių potvarkių buvo rašoma: „Sveika [įstatymo] logika neįstengė pakeisti [krikščionių] nusistatymo, o bausmės grėsmė jų nebaugino“ (Eusebijas 1993, 282). Nepavykdavo pagonims nukreipti krikščionių į, kaip jie sakė, „šventą ir teisingą gyvenimo būdą“ ir nustoti laikytis "romėnams svetimų papročių."

Ir jūs „būkite pilni Dvasios,“ ragina mus apaštalas Paulius. Jis kviečia mus gyventi krikščionišką gyvenimą, primindamas ir klausdamas: „Argi nežinote, kad jūs esate Dievo šventykla ir jumyse gyvena Dievo Dvasia? Jei kas Dievo šventyklą niokoja, tą Dievas suniokos, nes Dievo šventykla šventa, ir toji šventykla ­ tai jūs!“ Paklauskime savęs, ar mūsų širdys yra pilnos Šventosios Dvasios, ar jos yra toji pažeista šventovė – plėšikų lindynė, pilna stabmeldystės, burtininkavimo, pavydo, neapykantos. Teišvalo Kristus mūsų kūno šventyklą savo žodžiu per Šventąją Dvasią, kad ji taptų maldos namais. Jėzus sako: „Juk geras medis duoda gerus vaisius, o netikęs medis ­ blogus... Jūs pažinsite iš vaisių.“ Apaštalas Paulius rašo: „Dvasios vaisius yra meilė, džiaugsmas, ramybė, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, romumas, susivaldymas.“

„Tad, pametę melus, kiekvienas kalbėkite tiesą savo artimui, nes mes esame vieni kitų nariai. Rūstaudami nenusidėkite! Tegul saulė nenusileidžia ant jūsų rūstybės! Ir nepalikite vietos velniui. Kas vogdavo, tegu nebevagia, bet imasi triūso, dirbdamas savo rankomis gerą darbą... Joks bjaurus žodis teneišeina iš jūsų lūpų; kalbėkite vien kas gera, kas prireikus ugdo ir duoda malonę klausytojams. Ir neliūdinkite Šventosios Dievo Dvasios, kuria esate paženklinti atpirkimo dienai.“

Sekminės buvo pirmojo derliaus šventė. Neveltui per Sekmines Kristus išliejo ant apaštalų Šventąją Dvasią, nes tą dieną buvo nuimtas pirmasis Dievo pjūties derlius - tie trys tūkstančiai vyrų tapo pirmąja Bažnyčia žemėje. Bažnyčia augo kas dieną. „Jie kasdien sutartinai rinkdavosi šventykloje, o savo namuose tai vienur, tai kitur lauždavo duoną“ – švęsdavo Altoriaus sakramentą, kuriame priimdami Kristaus kūną ir kraują susitikdavo su prisikėlusiu Viešpačiu. „O Viešpats kasdien didino jų būrį tais, kurie ėjo į išganymą.“ Tebrandina Šventoji Dvasia vaisius ir mūsų širdyse. Teatsiskleidžia jie krikščionišku elgesiu ir mūsų tarnavimu Dievui. „Kristaus žodis tegyvuoja jumyse vaisingai. Mokykite ir raginkite vieni kitus visokeriopa išmintimi; su dėkinga širdimi giedokite Dievui psalmes, himnus ir dvasines giesmes. Ir visa, ką tik darytumėte žodžiu ar darbu, visa darykite Viešpaties Jėzaus vardu, per jį dėkodami Dievui Tėvui.“ Amen.