2 gegužės, 2021

6 sekmadienis po Velykų

Kunigas:
Biblijos tekstas: Jn 15, 26 – 16,4

Likus savaitei iki Sekminių – dienos, kurioje Kristus atsiuntė virš apaštalų Šventąją Dvasią ir įsteigė Krikščionių bažnyčią – apmąstome Šventosios Dvasios darbą. Evangelijoje Jėzus paaiškina ką atlieka žmogų aplankiusi Dievo Dvasia. „Ji toliau liudys apie mane,“ sako jis. Ji liudija Jėzų, padeda suprasti jo atliktą mūsų išgelbėjimo darbą. Jėzus ją vadina „Tiesos Dvasia“, nes „ji ves jus į tiesos pilnatvę“. Gavę Šventąją Dvasią apaštalai nebesislėps kaip Didįjį Penktadienį, bet pradės drąsiai liudyti Jėzų. „Kai ateis Globėjas, Tiesos Dvasia... ir jūs liudysite.“

Prieš įžengdamas į dangų Jėzus praneša, kad bažnyčia jį liudydama patirs pasaulio neapykantą. Prigimtinis žmogus dėl nuodėmės širdyje nekenčia Dievo, maištauja prieš jį – net netikėdamas, kad Dievas yra, visais būdais prieš jį burnoja ir piktžodžiauja. Todėl apaštalai ir kiti tikintieji patirs pasaulio neapykantą. „Atsiminkite mano žodžius, kuriuos esu jums pasakęs: ‘Tarnas ne didesnis už šeimininką!’ Jei persekiojo mane, tai ir jus persekios.“ Jėzus evangelijoje apibūdina būdus kuriais pasaulis kovos prieš bažnyčią, iš kurių kraštutinis – gyvybės atėmimas. „Aš jums visa tai kalbėjau, kad, jų siautėjimo metui atėjus, atsimintumėte, jog buvau jus įspėjęs.“ Jėzus Šventąją Dvasią vadina guodėja skausme, Užtarėju, Globėju.

Norint suprasti evangeliją, pirmiausia reikia prisiminti kas yra Šventoji Dvasia. Jėzus sako, kad Šventoji Dvasia yra Dievas – Švenčiausios Trejybės dieviška būtis. Ji kyla ne iš pasaulio, ne iš kūrinijos, bet iš Dievo. „Ji eina iš Tėvo“, sako jis.

Jeigu mes vizualiai nubrėžtume liniją tarp Dievo ir jo kūrinijos – visatos, tai Šventoji Dvasia yra toje linijos pusėje ne kur visata, bet kur Dievas. Ji nėra Dievo kūrinys, ji nėra kažkas kas atspindėtų Dievą. Ji yra tikras Dievas, tos pačios prigimties kaip Tėvas ir Sūnus. Jėzus ją siunčia tikintiesiems, kad jos dėka jie pažintų Dievą. Ji įveda į visą tiesą, nes paaiškina, „ką aš jums paskelbiau.“ Ji paaiškina užrašytą Dievo žodį Šventame Rašte. Skaitydami Šventąjį Raštą mes protu suprantame, kas ten parašyta, tačiau Dievo žodį asmeniška plotme pažįstame, kai Šventoji Dvasia įveda į visą tiesą. Tada suvokiame, kad Jėzus numirė už mus, atpirko mus iš nuodėmių, per bažnyčią dovanoja atleidimą, jog jis mus aplanko savo kūnu ir krauju Altoriaus Sakramente. Šventoji Dvasia mums padovanoja tikrą išgelbstintį tikėjimą. Be jos apsilankymo žmogus gali tikėti, kad Dievas yra, bet netikės į Jį, tai yra juo nepasitikės, nesimels.

Kadangi Šventoji Dvasia yra Dievas, mes galime į ją kreiptis maldoje, prašyti Tėvo ir Sūnaus, kad jis ją atsiųstų. Svarbu žinoti, kad Šventoji Dvasia mus aplanko tik kai skaitome Dievo žodį, kai jo klausomės, kai jį apmąstome širdyje. Ji nekalba apie kitokius dalykus, o tik įvedą į tiesą, kurią apreiškė Kristus.

Dievo sukurtame pasaulyje yra ir kitų dvasių. Nuodėmingas žmogus siekia pažinimo už proto ribų. Jį gundo noras pažinti ateitį ir kitokius protu nesuvokiamus dalykus, kurie niekaip nėra susieti su Jėzumi ir jo vardu. Kai kurie žmonės užsiima spiritizmu, bando iškviesti dvasias. Tokie bandymai yra aprašyti net Biblijoje. Karalius Saulius pagautas išgąsčio kartą nusprendė teirautis apie ateitį iš dvasių pasaulio. „Suraskite man moterį, iššaukiančią vėles.“ „Ką turiu iššaukti?“ paklausė ji. „Iššauk Samuelį.“ Moteris atsakė Sauliui: „Matau dvasią, kylančią iš žemės.“ Jis klausė ją: „Kokia jos išvaizda?“ „Išeina senas vyras, – atsakė ji, – jis apsigaubęs skraiste.“ Samuelis tarė Sauliui: „Kodėl sudrumstei man ramybę, mane iššaukdamas?“ „Man gresia didelis pavojus, – atsakė Saulius, – filistinai kariauja prieš mane, o Dievas pasitraukė nuo manęs.“ Saulius padarė nuodėmę – nusižengė antram Dievo įsakymui. Neužilgo jis žuvo mūšyje.

Žmonės bando prisikviesti dvasių – atspėti ateitį kristaliniais rutuliais, įvairių skysčių indais, kortomis, kavos tirščiais, delnų linijomis. Nuodėmingas, prigimtinis žmogus yra labai prietaringas ir siekia atsakymų į jo gyvenimo klausimus už proto ribų. Reikia žinoti viena – tai kas juos aplanko, nėra Šventoji Dvasia, nes toji būdama Dievas kalba tik dieviškus dalykus. „Neužsiimkite būrimu ar kerėjimu. Savo kūno nežeiskite mirusiųjų labui, savo odos netatuiruokite jokiais ženklais; aš esu Viešpats“, sako Dievas. „Tenebūna tarp jūsų nė vieno, kuris ... užsiima būrimu, arba yra žynys, ar burtininkas, ar raganius, ar kerėtojas, arba tariasi su vaiduokliais bei dvasiomis, arba teiraujasi mirusiųjų...“ Visoks būrimas yra nuodėmė.

Tuo tarpu Šventoji Dvasia yra ne pasaulio dalis, o dieviška būtis. Ji „išmokys jus visko ir viską primins, ką esu jums pasakęs,“ sako Jėzus. „Ji pašlovins mane, nes ims iš to, kas mano, ir jums tai paskelbs.“

Jėzus taip pat sako, kad gavę Šventąją Dvasią apaštalai nebetylės – Šventoji Dvasia ims kalbėti per juos. „Ir jūs liudysite,“ sako jis mokiniams. Tai bus Šventosios Dvasios veikimo vaisius, nes apaštalas Paulius paaiškina: „Nė vienas negali ištarti: ‚Jėzus yra Viešpats‘, jei Šventoji Dvasia nepaskatina.“

Šventajai Dvasiai per Sekmines nužengus ant apaštalų, tie nebegalėjo tylėti. Jie pradėjo kalbėti Šventosios Dvasios kalba – „skelbti įstabius Dievo darbus“ kitų tautų kalbomis. Žmonėms nesuprantant kas vyksta, Dvasios įkvėptas apaštalas Petras ėmė liudyti Jėzų. Jo pamokslas buvo ne filosofinė išmintis, o žodžiai, kuriuos davė prabilti Šventoji Dvasia. Jis skelbė, kad Jėzus mirė už mūsų nuodėmes ir prisikėlė. „Tie žodžiai verte vėrė jiems širdį,“ rašo evangelistas Lukas, „ir jie ėmė klausinėti Petrą bei kitus apaštalus: ‚Ką mums daryti, broliai?‘ Petras jiems atsakė: ‚Atsiverskite, ir kiekvienas tepasikrikštija vardan Jėzaus Kristaus, kad būtų atleistos jums nuodėmės; tada gausite Šventosios Dvasios dovaną.‘“ Ta dieną Jėzaus vardu buvo pakrikštyti trys tūkstančiai vyrų, kurie tapo pirmąja Krikščionių bažnyčia.

Bažnyčia išsiskiria iš pasaulio, nes ji liudija apie žmogaus išgelbėjimą per Jėzų Kristų. Tačiau Jėzus įspėjo, kad kaip šėtonas ir pasaulis jo nekenčia, taip jie nekęs ir jo sekėjų. „Atsiminkite mano žodžius, kuriuos esu jums pasakęs... Jei persekiojo mane, tai ir jus persekios… netgi ateis valanda, kada jūsų žudikai tarsis atlieką šventą pareigą Dievui. Jie tai darys, nes nei Tėvo, nei manęs nepažįsta. Aš jums visa tai kalbėjau, kad, jų siautėjimo metui atėjus, atsimintumėte, jog buvau jus įspėjęs.“ Visi apaštalai, išskyrus Joną, už Kristaus liudijimą bus pasmerkti myriop. Bažnyčia per pirmus tris šimtmečius patirs žiaurius persekiojimus.

Jėzus perspėjo, kad Dievo žmonės nesukluptų, negrįžtų prie aukojimo stabams. Jis priminė: „Jei jūs būtumėte pasaulio, jis mylėtų jus kaip savuosius. Kadangi jūs ­ ne pasaulio, bet aš jus iš pasaulio išskyriau, todėl jis jūsų nekenčia.“ Todėl bažnyčia susidūrė su sunkiu klausimu, kai imperatorius Konstantinas 313 metais krikščionybę paskelbė legalia religija Romos imperijoje. Viena vertus, krikščionys po persekiojimų galėjo atsikvėpti, kita vertus – atsirado pavojus susilieti su pasauliu. Tikri krikščionys stengėsi netapatinti savęs su pasauliu. Jie vadovavosi Pauliaus žodžiais: „Ir nemėgdžiokite šio pasaulio, bet pasikeiskite, atnaujindami savo mąstymą, kad galėtumėte suvokti Dievo valią – kas gera, tinkama ir tobula.“ Šventoji Dvasia toliau individualiai kiekvieną tikintį skatino liudyti Kristų pasauliui.

Šventoji Dvasia ir mus ragina liudyti Jėzų. Ji ragina mus ne ginčytis su pasauliu, skelbti ne vien istorinį faktą, kad Jėzus buvo, bet liudyti Dievo veikimą ir malonę, ypač ką tikėjimas reiškia mano gyvenimui. „Broli ir sesuo, aš tau papasakosiu savo patirtį, kaip Jėzus įprasmino mano gyvenimą, kaip krikščioniškos vertybės mano gyvenimą pastatė ant uolos – Kristaus, dėl ko jokie gyvenimo smūgiai mano namo nesugriaus.“ Tai turbūt yra stipriausias Jėzaus liudijimas. Jam nereikia jokios iškalbos ar ypatingų žinių. Užtenka tik nuoširdumo ir krikščioniško gyvenimo patirties. Tiesos Dvasia, kurią mes gavome Krikšte ir kuri mus lanko kai skaitome ir klausomės Dievo žodžio, per mus liudija Jėzų pasauliui. Amen.