2 gegužės, 2021

Motinos diena

Biblijos tekstas: Ef 6, 1-3

Gegužės mėnesio pirmąjį sekmadienį bažnyčia skiria motinai. Bažnyčia meldžiasi už motinas, kurios suteikė mums gyvybę, augino, budėjo, meldėsi. Motina gyvena ne savo, bet vaiko gyvenimu. Ji padeda žengti pirmuosius žingsnius, suvokti pasaulį, pamilti tėvų žemę. Vaikas motinai yra jos gyvenimas ir džiaugsmas. Ji patiria džiaugsmą, kai jos vaikas džiaugiasi, ji liūdi - kai vaikutis liūdi.

Iš savo motinos mes pažinome, kas yra meilė. Jos meilė padėjo mums pažinti ir Dievo meilę. Evangelistas Jonas sako: „Kas nemyli, tas nepažino Dievo, nes Dievas yra meilė.“ Tik tas, „kuris myli,“ gali pažinti Dievą.

„Už visa tai kuo esu arba svajojau būti esu skolingas savo mamai,“ taip apie savo motiną atsiliepė Abraomas Linkolnas. Vokiečių rašytojas Frydrichas Hardenbergas Novalis motiną pagerbė žodžiais: „Tu beveik viską aukojai mano jėgoms išugdyti, ir visa, ką kada nors darau ir drįstu daryti gera, yra tavo kūrinys ir gražiausia padėka, kurią tau galiu atiduoti.“ Visi žinomi žmonės pripažįsta, kad tik dėka savo motinų jie kažką pasiekė gyvenime ir tapo dorais žmonėmis.

Žodį „motina“ labiausiai supranta vaikai, kurie jos nebeturi. Jį labiausiai supranta našlaičiai, kurių motinos jau yra amžinybėje. Apsilankius vaikų namuose, dažnai galima išgirsti žodį „mama.“ Mažieji į auklėtojas žvelgia kaip į mamas ir į jas kreipiasi šiuo žodžiu. Kažin, ar kur nors šis žodis yra labiau gerbiamas. Net jei ten gyvenančių vaikučių motinos jų neteko dėl priklausomybių, vaikams susitikimai su motina yra patys brangiausi. Tai labai jautrūs susitikimai ir skausmingi, nes kai mama išeina, auklėtojai tenka vaiką tiesiog atplėšti nuo mamos.

Bažnyčios tėvo Augustino motinos vardas buvo Monika. Ji buvo karštai tikinti krikščionė, tačiau jo tėvas buvo pagonis. Savo išpažinimuose Augustinas rašo, kad jaunystėje jis gyveno besaikį pagonišką gyvenimą. Išvykęs į mokslus Kartagoje jis gyveno pasaulietiškai – jį labiau domino filosofija. Krikščioniškieji raštai jo nežavėjo dėl jų paprastumo. 383 mūsų eros metais jis išvyko į Romą toliau mokytis retorikos. Po metų jis gavo retorikos profesoriaus vietą imperatoriškame dvare Milane.

Augustino motina savo maldomis nuolatos lydėjo paklydėlį Sūnų. Ji maldavo Dievo, kad Sūnus atsiverstų ir įtikėtų į Gelbėtoją Jėzų Kristų. Jos maldos buvo išklausytos. Milane jam didžiulį įspūdį paliko šventojo Ambraziejaus pamokslai, bet jis vis dar buvo įtakotas filosofijų ir Dievą bandė pažinti protu, o ne širdimi. Protu pažįstamas Dievas jam atrodė kažkoks tolimas.

Savo atsivertimą Augustinas apibendrina knygoje Išpažinimai. Jis pasakoja, jog varginamas apmąstymų jis pasitraukė į sodą, kur išgirdo vaikišką balsą, dainuojantį melodiją: „tolle, lege, tolle, lege“ („imk, skaityk, imk, skaityk“). Tuomet jo dėmesį prikaustė ką tik skaityto Laiško romiečiams ištrauka: „Kaip dieną elkimės padoriai, saugodamiesi apsirijimo, girtavimo, palaidumo, neskaistumo, nesantaikos ir pavyduliavimo. Apsivilkite Viešpačiu Jėzumi Kristumi ir nelepinkite savo kūno, netenkinkite jo geidulių“ (Rom 13, 13-14). Augustinas suprato, jog šie žodžiai buvo skirti jam. Jo širdies abejonės ir tamsybės išsisklaidė, ir jis save atidavė Kristui. „Atvertei mane į save“, Išpažinimuose rašė Augustinas.

Atsivertęs jis prisiminė savo motiną ir skubiai grįžo į tėviškę Tagastę dabartinio Alžyro teritorijoje. Jo motina džiaugėsi ne tik jo sugrįžimu, bet dar labiau atsivertimu, kad jis paliko pagonišką gyvenimo būdą ir vadovaudamasis Pauliaus žodžiais „apsivilko Viešpačiu Jėzumi Kristumi.“ Ji dėkojo Dievui ir su sentėviu Simeonu jau galėjo ištarti: „Viešpatie, dabar tu leidi man ramybėje iškeliauti, nes mano akys regėjo tavo išganymą!“

Augustinas aprašė savo motinos džiaugsmą jo atsivertimu. „Tokiomis mintimis mes dalinomės... ir mano motina man kalbėjo: ‚Mano sūnau, dėl vieno dalyko aš taip norėjau čia gyventi. Mano troškimas buvo tave matyti krikščioniu ir bažnyčios vaiku, ir tada ramiai iškeliauti. Apsčiai ir gausiai Dievas mano norą išpildė. Aš tave regiu jo tarnu, vardan jo garbės atmetantį visą žemišką tuštybę‘.“ Monikos viltys išsipildė. „Ką čia man žemėje daugiau ir beveikti?“ tarė ji ir praėjus penkiolikai dienų mirė. Bažnyčios gyvenime Monika išlieka tikinčios, Dievą mylinčios, už savo sūnaus atsivertimą besimeldžiančios motinos vardas. Ji liudija kantrybę maldoje, nepavargstančią meilę, nesilpstantį tikėjimą.

Apaštalas Paulius pirmame Laiške korintiečiams meilę apibūdina žodžiais: „Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi; meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta. Ji nesielgia netinkamai, neieško sau naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga, nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai. Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria.“

Kur žemėje galime rasti tokią meilę? Ją parodė tik Dievo Sūnus Jėzus Kristus. Jis sutiko mirti už mus, kad išvaduoti iš pasmerkimo ir užtarnauti amžinąjį gyvenimą. Žmonių tarpe tokios dieviškos meilės nerasime. Vienintelis jos atspindys yra motinos meilė. Jos meilė iš tiesų yra „kantri, maloninga, nepavydi; jos meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta. Ji nesielgia netinkamai, neieško sau naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga, nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai. Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria.“

Kilniausias motinos pavyzdys Augustinui yra Dievo motina Marija. Mergelė jam yra kilniausia ir švenčiausia iš visų dieviškųjų kūrinių. Viešpats ją apdovanojo malonėmis, kokių neturėjo nė viena moteris, nes jis ją išsirinko savo motina.

„Jėzus atėjo ant žemės per motiną, moterį, kaip dangaus ir žemės Dievas ir Viešpats. Jis, kuris buvo prieš amžius, pasirinko Mariją savo motina. Jis yra Marijos Sutvėrėjas ir kartu sutvertas iš Marijos... Jis yra Marijos Sūnus kūnu ir jos pačios Viešpats savo dieviška didybe. Jos įsčios buvo pašventintos visam laikui.“

Bažnyčios tėvas Efremas Sirietis antrina Augustinui ir vadina Mariją „teisingumo saule“.

„Kreipkite savo žvilgsnius į Mariją! [Dievo Sūnus] atėjo į ją ir pasidarė joje sau buveinę... Jis tapo jos įsčių vaisium, ir tuo pačiu laiku visas žemės rutulys buvo jo pilnas. Jis atsisakė savo pavidalo, kad nuodėmės suteptą Adomo paveikslą atnaujintų... Marija mums tapo dangumi, kadangi ji Dievą nešiojo, nes į ją Aukščiausias nusileido ir apsigyveno. Joje jis tapo mažas, kad mus didelius padarytų... Joje jis mūsų labui nusiaudė sau drabužį, kad taptų mums išganymu... Iš jo kilo mums šviesa, kuri pagonybės tamsą išblaškė... Kas matė, kad molis taptų savo Lipdytojui drabužiu? Kas matė, kad Ugnis apsisuptų vystyklais? Taip nusižemino Dievas žmogaus labui.“

Marija mums yra pavyzdys dėl daugelio dalykų, bet labiausiai dėl jos visiško pasitikėjimo Dievo žodžiu. Ji pakluso Dievui visą savo gyvenimą, sakydama: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei.“ Ir mes gyvenime mokykimės pasitikėjimo Dievu iš jo Motinos. Vykdykime jo šventą valią ir su ja tarkime: „Tebūnie, Dieve, ir su mums, kaip tu apreiškei savo šventame žodyje.“

Augustinas Marijos pavyzdį sieja su Bažnyčia. Marijos motinystė ir Bažnyčios motinystė jam yra vieningos. „Marija pagimdė mūsų Viešpatį; Bažnyčia pagimdė tave“, sako jis. Joje tu gimei iš naujo Krikšte. „Bažnyčia taip pat yra ir mergelė, ir motina.“ Kristus mylėjo savo motiną iki mirties. Kristus taip „mylėjo Bažnyčią, jog paaukojo už ją pats save.“ Ir mes mylėkime Bažnyčią – savo dvasinę motiną ir ugdytoją.

Motinos diena ragina mamas skleisti dorą, rodyti savęs užsiginančios meilės pavyzdį, vesti vaikus į bažnyčią ir padėti jiems atrasti Dievą. Toks yra motinystės pašaukimas. Dievas aukštai iškėlė šį pašaukimą. Jis paliepia vaikams mylėti ir gerbti savo motiną ir tėvą, nes nuo to priklauso jų tolimesnis gyvenimas. Nurodydamas mums mylėti artimą, Dievas pirmiausia pradeda nuo šeimos - nuo meilės tėvui ir motinai. „Gerbk savo tėvą ir motiną, kad tau gerai sektųsi ir ilgai gyventumei žemėje.“ Amen.