Kai kurie mano, kad palyginimą apie vynmedį ir šakeles Jėzus pasakė eidamas per vynuogyno atšlaitę, kiti – valgydamas su mokiniais prie stalo. Treti spėja, kad Jėzus vynmedžio metaforos pavyzdį galėjo paimti iš Jeruzalės šventovės durų, nes ant jų buvo gražiai atvaizduotas vynmedis. Kad ir kokios būtų aplinkybės, šį palyginimą suprato kiekvienas Izraelio vaikas, nes daugelis šeimų Palestinoje augino vynuogynus.

„Aš esu vynmedis, o jūs šakelės.” Tai pagrindinė palyginimo mintis. Kuo gi Kristus panašus į vynmedį?

Savo išore vynmedis nėra išvaizdus. Jis nesulyginamas su išdidžiai stovinčiu ąžuolu, kuris kartais paskelbiamas net gamtos paminklu. Jis atrodo prasčiau už bet kurį medį, tačiau savo vaisiais jis viršija visus, nes iš jo gaminamas vynas, be kurio neapsieina net karaliai. Kristus save susiejo su vynmedžio vaisiumi ne tik palyginimo prasme, bet ir tikroviškai, nes sekmadienį jis mus aplanko pašventintoje taurėje, kurioje priimdami vynmedžio  vaisių mes priimame Kristų ir mūsų atpirkimo vaisius.

Kaip vynmedis neatrodo išvaizdžiai, taip ir Jėzus išoriškai neatrodė kuo nors išsiskiriantis iš kitų žmonių. Daugelis mane jį esantį tik Juozapo sūnų. „Argi jis ne dailidės sūnus?! Argi jo motina nesivadina Marija?“ Būsimasis apaštalas Nataelis išgirdęs, kad Jėzus yra iš Nazareto, paklausė: „Argi iš Nazareto gali būti kažkas gero.“ Bet būtent tokį Mesiją liudijo pranašystės. Pranašas Izaijas skelbė:

„Jis išaugo kaip atžala jo akivaizdoje, kaip šaknis sausoje žemėje. Jis buvo nei patrauklus, nei gražus: matėme jį, bet nepamėgome. Jis buvo paniekintas, žmogaus vardo nevertas, skausmų vyras, apsipratęs su negalia, toks, kuris prieš žmones užsidengia veidą. Jis buvo paniekintas, ir mes jį laikėme nieku.“

Tačiau Kristus subrandino mūsų išgelbėjimo vaisius. Jis mus atpirko iš visų nuodėmių ir išgelbėjo iš amžino pasmerkimo paaukodamas pats save. „Jis prisiėmė mūsų negalias, sau užsikrovė mūsų skausmus,“ toliau skelbė pranašas Izaijas. „Ant jo krito kirčiai už mūsų kaltes. Bausmė ant jo krito mūsų išgelbėjimui, ir mes buvome išgydyti jo žaizdomis.“ Jėzus yra tikrasis vynmedis, kurio vaisius yra jo užtarnautas mums amžinasis gyvenimas. Šį vaisių jis subrandino savo kryžiaus mirtimi ir prisikėlimu. „Nėra kito vardo žmonių tarpe, per kurį būtume išgelbėjami, išskyrus vardą Jėzus,“ skelbia apaštalas Paulius. „Gyvenu tikėjimu į Dievo Sūnų, kuris pamilo mane ir paaukojo save už mane.“

„Aš esu vynmedis, o jūs šakelės.” Tos plonos vynmedžio šakelės esame mes – jo Bažnyčia. Gimdami šiame pasaulyje mes dar nesame vynmedžio šakelės. Dėl įgimtosios nuodėmės mes esame „šio pasaulio“ arba “rūstybės vaikai”, nuo gimimo linkę maištauti prieš Dievą, besivadovaujantys “savo kūno geismais, vykdydami kūno ir minčių troškimus.” Vynmedžio šakele mes tampame per įskiepijimą – Šventąjį Krikštą, kuriame atgimdyti per vandenį ir Šventąją Dvasią tampame Dievo vaikais. Nors “iš prigimties buvome rūstybės vaikai kaip ir kiti, Dievas ... mus pamilo [ir] mirusius nusikaltimais, prikėlė gyventi su Kristumi ­ jūs juk esate išgelbėti malone,” liudija tautų apaštalas. Per Krikštą mes esame vienybėje su Kristumi. Kaip vynšakelė traukia maistą iš kamieno, taip iš Kristaus mes, pakrikštytieji, gauname mūsų išgelbėjimui reikalingą Dievo malonę.

Viešpats mus ragina pasilikti nuolatinėje vienybėje su juo, išlikti aktyviais jo kūno nariais – dalyvauti sekmadienio pamaldose, atidžiai klausytis jo šventojo žodžio, nuolatos priimti švenčiausiąjį jo kūno ir kraujo Sakramentą mūsų tikėjimo pastiprinimui. “Pasilikite manyje, tai ir aš jumyse pasiliksiu… Kas pasilieka manyje ir aš jame, tas duoda daug vaisių.” Vienybė su Jėzumi yra pagrindinė krikščioniško gyvenimo sąlyga.

Kas atsitinka su nulūžusia nuo kamieno šakele? Pradžioje mes nepastebėsime, kad ji atskirta nuo vynmedžio. Ji netgi kurį laiką žaliuoja, tačiau ji niekada neatneš vaisių, nes iš vynmedžio nebegauna maisto.

Vis dėlto Dievas gali atgaivinti netgi nudžiūvusias šakeles. Jis vėl mus įskiepija atgal į vynmedį – per atgailą sugrąžina prie Šventojo Krikšto malonės. Tada mes vėl pradedame gyventi kaip moko jo žodis, vengti šėtono ir pasaulio pagundų. Šakelė būna atgaivinama, kai tikintysis, kaip tas prapuolęs sūnus, grįžta atgalios pas Tėvą. Dar daugiau! Dievas džiaugiasi atgijusia šakele. Kristus sako: “Danguje daugiau džiaugsmo dėl vieno atgailaujančio nusidėjėlio negu dėl devyniasdešimt devynių teisiųjų,” manančių, kad jiems atgaila nereikalinga.

Bet yra ir tokių šakelių, kurios per Krikštą sujungtos su Kristumi, tačiau neneša krikščioniško tikėjimo vaisių. Tokias šakeles Dangiškasis Tėvas apkarpo, todėl Jėzus Dievą Tėvą vadina vynininku. “Kiekvieną mano šakelę, neduodančią vaisiaus, jis išpjauna, o kiekvieną vaisingą šakelę apvalo, kad ji duotų dar daugiau vaisių.” Kiekvienas sodininkas mums paaiškins, kad tokias šakeles būtina apkarpyti, nes nuo jų kenčia visas medis – neša prastesnius vaisius. Pavasarį tokių šakelių sodininkai nukerpa daug. Jėzus sako: “Kas nepasiliks manyje, bus išmestas laukan ir sudžiūs kaip šakelė. Paskui surinks šakeles, įmes į ugnį, ir jos sudegs.”

Apvalymas yra gana skausmingas. Dangiškas Tėvas mus apvalo pasiųsdamas gyvenimo išbandymų, skausmų. Bažnyčią jis apvalo priespaudos ir persekiojimų laikais. Dievas kryžiuoja mus, kad mes išsivaduotume iš šėtono, pasaulio ir mūsų pačių kūno pagundų bei kenksmingų prisirišimų, kad būtume tikra Bažnyčia „be jokios dėmės ar raukšlės“ – gerus vaisius nešantis Kristaus kūnas.

Palyginimas kelia keletą praktinių klausimų. Pirmiausia savęs paklauskime: “Ar aš esu vienybėje su Kristumi?” Viešpats sako: “Nuo manęs atsiskyrę, jūs negalite nieko nuveikti.” Nutolę nuo Kristaus mes atsiduriame ne po maloninga Tėvo dešine, o po teisiančia Dievo kairiąja ranka. Vienybėje su Kristumi mes išliekame per maldą, bažnyčios lankymą, Altoriaus Sakramentą, paklusnumą jo valiai, tai pat per gana skausmingą apvalymą ir apkarpymą, kai Dievas mus nuskaidrina per gyvenimo išbandymus.

Savęs taip pat paklauskime, ar esame vaisių nešančios šakelės, ar nešame Kristaus teisumo vaisius. Apaštalas Paulius tikėjimo vaisius apibūdina kontrastiškai pasaulio darbų akistatoje. Jei pasaulio darbai yra “gašlavimas, burtininkavimas,  pavyduliavimas, vaidai, girtavimai, apsirijimai ir panašūs dalykai,” tai Dvasios vaisiai yra mūsų geri darbai –  tarnavimas Dievui, “meilė, džiaugsmas, ramybė, kantrybė,  gerumas.”

Pažvelgę į savo gyvenimą kažin, ar mes galėtume save priskirti prie vaisingų šakelių. Mums labiau atrodo, kad esame nevaisingos šakelės, kurioms gresia nukirtimo ir sudeginimo pavojus. Priimkime nuolatos Dievo malonę per skelbiamą jo šventąjį žodį ir Altoriaus Sakramentą. Tebrandina Dievo malonė mumyse Šventosios Dvasios vaisius, kad paskutinę dieną su Apaštalu Pauliumi galėtume ištarti: “Tavo malonė mumyse neliko bergždžia.” Amen.