18 balandžio, 2021

2 sekmadienis po Velykų

Kunigas:
Biblijos tekstas: Jn 10, 11-16 (27-30)

Norėdamas atskleisti meilę žmogui, parodyti savo žemiškos tarnystės tikslą,  mūsų Viešpats Jėzus Kristus dažnai kalbėjo palyginimais, vartojo personifikacijas. Šiandienos evangelijoje jis save vadina Ganytoju – apibūdina save kaip piemenį, kuris nuoširdžiai rūpinasi savo kaimene. To meto visuomenėje kaimenė buvo vienas pagrindinių pragyvenimo šaltinių, todėl šias žodžiais Jėzus neabejotinai kalbėjo tiesiai į žmonių širdis.

Jėzus kalbėjo ta kalba, kuria pranašai skelbė apie ateinantį Mesiją. Dievo Sūnus pranašystėse buvo apibūnamas Ganytoju, kuris širdingai rūpinsis savo kaimene. „Sakyk Judo miestams,“ taria Dievas pranašui Izaijui: ‚Štai jūsų Dievas!’ Štai Viešpats Dievas ateina su galybe. Kaip piemuo ganys jis savo kaimenę, savo rankomis surinks ėriukus, nešios juos prie krūtinės ir švelniai vedžios vedekles‘.“ Panašiai skelbė ir Ezekielis. „Kaip piemuo rūpinasi savo kaimene, kai jo kaimenės avys išblaškytos, taip ir aš rūpinsiuosi savo avimis... Aš pats ganysiu savo kaimenę, aš pats ją ilsinsiu... Suieškosiu paklydusias, sugrąžinsiu išblaškytas, aptvarstysiu sužeistas ir pastiprinsiu silpnas.“

Todėl kai Viešpats ištarė: „Aš esu Gerasis Ganytojas“, klausytojai žinojo, kad jis nurodo į Izaijo ir Ezekielio pranašystes. Jo žodžiai reiškė jų išsipildymą. Žmonės pagaliau sulaukė to, kuris turi ateiti ir jiems nebereiks laukti kito. Jėzus yra tas, kuris „kaip piemuo ganys savo kaimenę, savo rankomis surinks ėriukus, nešios juos prie krūtinės, švelniai ves turinčias jauniklius“. Jis yra tas, kuris „išgelbės savo kaimenę iš visų vietų, kur debesų ir tamsybės dieną ji buvo išblaškyta. Išves ją iš visų tautų ir surinks iš visų kraštų.”

Jėzaus mokiniai regėjo daugelį jo ganytojiškų ženklų. Jis gydė neišgydomus ligonius, neatstumdavo raupsuotųjų, išvarydavo demonus iš apsėstųjų. Jis rūpinosi savo kaimene nutildydamas audrą jūroje, pamaitindamas 5000 žmonių dykumoje. Apkabindamas ir laimindamas vaikučius jis lyg ganytojas „nešėsi ėriukus prie krūtinės.“ Jis kvietė savo kaimenės avis išsivaduoti nuo jų širdis slegiančių naštų ir imti jo jungą, nes tik jame jie ras savo sieloms atgaivą..., nes jo jungas švelnus ir našta lengva. Jis kvietė žmones gyventi pagal Dievo žodį, sakydamas, kad kiekvienas, kas tik vykdo dangiškojo Tėvo valią, jam yra ir „brolis, ir sesuo, ir motina.“

Jėzuje pilnai išsipildė pranašystės, tačiau to neužteko, kad atskleisti Gerojo Ganytojo gailestingumą. Jėzus pranešė, kad už avis, už savo kaimenę, jis atiduos savo gyvybę. „Aš – gerasis ganytojas: aš pažįstu savąsias, ir manosios pažįsta mane... Už avis aš guldau savo gyvybę... Niekas neatima jos iš manęs, bet aš pats ją laisvai atiduodu.“

Jėzus yra mūsų sielų Gydytojas ir Sergėtojas. Mes esame jo kaimenė, kuri pažįstame jo balsą ir sekame jo pėdomis. Jis mums duos amžinąjį gyvenimą; jo dėka mes nežūsime per amžius, ir niekas mūsų neišplėš iš jo rankos. „Aš ir Tėvas esame viena“, sako jis. Jam suteikta visa galia danguje ir žemėje. Tepadeda Šventoji Dvasia mums tvirtai laikytis Gerojo Ganytojo ir išlikti jam ištikimais iki pabaigos, nes visiems, kurie laikosi jo rankos, jis duos amžinąjį gyvenimą.

Avis yra labai baugus gyvūnas. Ji tokia, nes avis yra lengvas plėšrūnų grobis. Laukuose ji neišgyvens be ganytojo. Ir mes gyvenime susiduriame su daugeliu pagundų, kenkiančių mūsų sieloms. Kiek daug dalykų mus šiame pasaulyje atitraukia nuo Dievo, skatina sekti ne Gerojo Ganytojo mokymu, o savo pačių susikurta filosofija. Šiandien mes esame apsupti liberalios informacijos srautu, kuris visaip skatina mus užmiršti Dievą, nuodėmę įteisina kaip padorų dalyką. Gerasis Ganytojas mums primena: “Niekas negali tarnauti dviem ponams: arba jis vieno nekęs, o kitą mylės, arba prie vieno bus prisirišęs, o kitą nieku vers. Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai.”

Jėzus yra gerasis mūsų Ganytojas, nes jis už mus atidavė savo gyvybę. Jis yra mūsų sielų sargas ir vyskupas, sergintis mus nuo supančių pavojų. Jis mus išveda į saugią ganyklą – jo šventąją Bažnyčią, sakydamas: „Sek paskui mane.“ „Tapk mano kaimenės nariu, kurią vedu į amžinąjį gyvenimą.“

Jis pats mums atveria duris į savo kaimenę. Todėl palyginime apie Ganytoją jis taip pat sako: „Aš esu vartai. Jei kas eis per mane, bus išgelbėtas.“ Į jo išgelbėtųjų bendruomenę – Šventąją Bažnyčią – mes patenkame per Krikštą. Jame per vandenį ir šventąją Dvasią pats Kristus mus atgimdo iš naujo ir daro tinkamus Dievo karalystei. Bažnyčioje jis mums atveria vartus į amžinąjį gyvenimą. Įėję į jo būrį sekime jo šventuoju mokymu. Nuolatos stiprinkimės malonės priemonėmis – jo šventuoju žodžiu, kuriame girdime jo balsą, ir Sakramentu, kuriame Ganytojas aplanko visa savo esybe – savo kūnu ir krauju. Atėję į jo ganyklą, neieškokime prasmės kitose religijose, filosofijose, ir pasaulio paklydimuose, nes tik Jėzus vienas yra „kelias, tiesa ir gyvenimas. „Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane.“ „Aš esu vartai. Jei kas eis per mane, bus išgelbėtas.“

Pasilikdami Dievo Sūnaus kaimenėje mes patiriame dar pranašų paliudytą paguodą ir malonę. Bažnyčioje Kristus švelniai mus priglaudžia prie savo krūtinės ir saugiai veda per visas gyvenimo negandas, kai sielą slegia liūdesys, ir tamsią kančios dieną. „Nors aš ir eičiau per mirties šešėlių slėnį, nesibijosiu pikto, nes tu esi su manimi: tavo lazda ir tavo ramstis padrąsins mane.“ Sulygindamas save su Ganytoju, Dievo Sūnus apibūdina jo gerąją valią tikinčiųjų atžvilgiu. Jis tikrai atlieka tai, ką ištikimasis ganytojas daro savo kaimenės labui. Bažnyčios žmonėms jis galiausia iš malonės padovanoja amžinąjį gyvenimą. „Aš jiems duodu amžinąjį gyvenimą; jie nežus per amžius.“ Amen.