11 balandžio, 2021

1 sekmadienis po Velykų

Kunigas:
Biblijos tekstas: Jn 20, 19-29

Tomą į apaštalų tarpą pakvietė pats Dievo Sūnus. Jis visur sekė Jėzų, klausėsi jo Evangelijos, regėjo ligonių išgydymą, demonų išvarymą, ragavo dykumoje padaugintos duonos. Tomas matė, kaip Jėzus iš numirusių prikėlė Lozorių – kaip Jėzui ištarus žodį jo kūnas atgijo ir Lozorius išėjo iš kapo. Bet kai apaštalai pranešė džiaugsmingą žinią apie Jėzaus prisikėlimą, jis netikėjo. Į mokinių žodžius „mes matėme Viešpatį,“ jis atsakė: “Jeigu aš nepamatysiu jo rankose vinių žaizdų ir neįbesiu piršto į vinių žaizdą... netikėsiu.”

Žmogaus netikėjimas į Dievą yra akivaizdus įgimtosios nuodėmės nuodingas vaisius. Kūrinijos pradžioje žmogus Dievą regėjo savo akimis. Jam nereikėjo tikėti jo esamybe, užteko tik pasitikėti Viešpaties žodžiu. Bet šėtonas skatino jį nepasitikėti Dievo valia. „Ar tikrai Dievas visa tai sakė?“ – klausinėjo jis ir sėjo žmonių širdyse abejones. „Jūs tikrai nemirsite, jei valgysite nuo to medžio, bet atsivers jums akys... ir būsite kaip Dievas.“ Žmogus nusidėjo. Jis nustojo tobulos bendrystės su Dievu. Nuodėmė įsiskverbė į jo kūną ir šiandien visi žmonės gimsta su įgimtąja nuodėme. Visos gyvenimo nuodėmės tėra pikti šios nuodėmės vaisiai. Jos kaltė yra atleidžiama Šventuoju Krikštu, tačiau įgimta nuodėmė mūsų kūne pasilieka. Skirtumas tik tame, kokioje regimoje formoje ji atsiskleis mūsų gyvenime.

Mes mėgstame matuoti nuodėmes, ypač svetimas. Bet kas gi yra nuodėmė? Nuodėmę apibrėžia pats Dievas. Jei Dievas paliktų tai mūsų sprendimui, tada dalykus, kurie nėra nuodėmė, mes priskirtume jai, o nuodėmę nustotume vadinti tikruoju vardu.

Nuodėmė yra Dievo valios peržengimas. Kai žmogus peržengia jo valią išsakytą dieviškajame Įstatyme (dešimtyje įsakymų). Kai jis daro, tai, ką Dievas uždraudė, arba nedaro to, ką Dievas paliepė, jis padaro nuodėmę ir tampa kaltas prieš Dievą. Kai kurių nuodėmių pasekmės gali būti labai skaudžios, sugriauna žmonių gyvenimus, atveda prie labai liūdnų pasekmių. Tačiau kokia pati didžiausia nuodėmė?

Didžiausia nuodėmė yra netikėjimas į Dievo Sūnų Jėzų Kristų, nes netikėdamas žmogus netenka amžinojo gyvenimo. Jėzus sako: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų... Kas jį tiki, tas nebus pasmerktas, o kas netiki, jau yra nuteistas už tai, kad netiki Dievo viengimio Sūnaus.“ Jono evangelijoje jis dar kartą primena: „Kas tiki Sūnų, turi amžinąjį gyvenimą, o kas nenori Sūnaus tikėti ­ gyvenimo nematys; virš jo kybo Dievo rūstybė.“

Netikėjimas į Kristų daro žmogų dvasiškai mirusį. Jis liudija žmogų esantį visiškai surakintą nuodėmėse. Netikėjimas suparalyžiuoja žmogų dvasiškai, atima bet kokią išsigelbėjimo viltį. Tik Dievas Šventoji Dvasia gali pažadinti akmeninėje širdyje tikėjimą. Tam reikia, kad jis išgirstų skelbiamą Dievo žodį apie išgelbėjimą per Jėzų Kristų, nes „tikėjimas ­ iš klausymo, klausymas ­ kai skelbiamas Kristaus žodis.“ Įtikėjęs tepriima jis Altoriaus Sakramentą, kuriame Kristus mus aplanko visa savo esybe, nuima nuo mūsų  pasmerkimą ir padovanoja kryžiaus pergalės vaisius.

Tomas ištisą savaitę netikėjo Kristaus prisikėlimu. Visi apaštalai jam vienu balsu liudijo, kad Jėzus juos aplankė, bet jis pasiliko kietasprandis. Jei jis ir toliau netikės, liks surakintas savo nuodėmėse ir pasmerks save amžinai pražūčiai. Apaštalas Paulius sako: „Juk jei Kristus nebuvo prikeltas, tai jūsų tikėjimas tuščias ir jūs dar tebesate savo nuodėmėse. Taip pat ir užmigusieji Kristuje yra žuvę.“

Dėkokime Jėzui, kad jis į mus žvelgia gailestingai. Jis priėmė ant savęs mūsų asmenines nuodėmes ir su jomis numirė. Jo gailestinga širdis kiekvienam tikinčiajam dovanoja atleidimą ir išgelbsti iš nuodėmių bei amžinosios mirties. Net tam nusikaltėliui prikaltam ant kryžiaus iš dešinės, kuris prieš pat mirtį padarė atgailą ir ištarė: „Jėzau, prisimink mane, kai ateisi į savo karalystę!,“ Viešpats atsakė: „Iš tiesų sakau tau: šiandien su manimi būsi rojuje.“

Po aštuonių dienų jo mokiniai vėl buvo tame kambaryje ir Tomas su jais. Jėzus atėjo durims esant užrakintoms, atsistojo viduryje ir vėl juos pasveikino: “Ramybė jums!” Visi nudžiugo, pamatę savo mokytoją. Tomas taip pat nudžiugo, o gal  net gailėjosi ar gėdinosi dėl netikėjimo. Jėzus kreipėsi į Tomą: “Įbesk čia pirštą ir apžiūrėk mano rankas. Ištiesk ranką ir įkišk į mano šoną; jau nebebūk netikintis, būk tikintis.”

Evangelijos nerašo, ar Tomas palietė vinių žymes, nors dailininkai piešia jį tokį. Jis regėjo Jėzaus žaizdų žymes ir be palietimo. Čia nebuvo galima apsirikti. Tomo tikėjimas atgijo. Jis išpažino ne tik Jėzaus prisikėlimo faktą, bet ir dieviškąją prigimtį, tardamas: „Mano Viešpats, mano Dievas.“

Tomas įtikėjo išvydęs Jėzaus žaizdas. Jėzus, būdamas Dievas ir žmogus, galėjo prisikelti tobulu kūnu, be jokių žaizdų žymių, bet vardan mūsų jis panorėjo, kad žymės liktų jo prisikėlusiame kūne. Jos per amžius liudys Dievo gailestingumą, jo meilę nuodėmingam žmogui, brangią kainą, kurią Jėzus užmokėjo už mūsų išgelbėjimą ir išpirkimą iš amžinosios mirties. Jėzaus žaizdos, kaip ir krucifiksas bažnyčioje, yra mūsų atpirkimo paminklas, liudijantis, ką Dievas atliko vardan mūsų. Jos ne bjaurina, bet puošia prisikėlusio Jėzaus kūną. Jį ir mes tokį, su vinių žymėmis rankose ir kojose bei ieties dūrio žyme šone, matysime po mirties. Tada mes jį pažinsime ir kaip Tomas ištarsime: „Mano Viešpats, mano Dievas!“

Tomo netikėjimas sutvirtina mūsų tikėjimą. Tai pats aiškiausias prisikėlimo liudijimas. Dar neseniai abejojęs, dabar jis ištaria: „Mano Viešpats, mano Dievas.“ Jėzaus atsakymas leidžia suprasti, kad jis paliko Tomą abejonėse ištisą savaitę vardan mūsų, kad mes neabejotume savo atpirkimu iš nuodėmių ir išgelbėjimu. „Tomai, tu įtikėjai, nes pamatei. Palaiminti, kurie nematė, bet įtikėjo!” Evangelistas Jonas, baigdamas Evangeliją sako: Tai parašyta, „kad tikėtumėte, jog Jėzus yra Mesijas, Dievo Sūnus, ir tikėdami turėtumėte gyvenimą per jo vardą.“ Jame yra mūsų amžinasis gyvenimas. „Neduota žmonėms po dangumi kito vardo, kuriuo galėtume būti išgelbėti.“ Amen.