4 balandžio, 2021

Velykos

Kunigas:
Biblijos tekstas: Mk 16, 1-8

Velykų ryto evangelijoje saulei tekant regime tris moteris einančias pas Kristaus kapą. Jos lydėjo Jėzų kai jis skelbė gerąją žinią, jos su Kristumi Verbų sekmadienį įžengė į Jeruzalę, jos žiūrėjo iš tolo į Jėzų prikaltą prie kryžiaus, matė kaip jis buvo paguldytas į kapą. Dabar saulei tekant jos skubėjo atlikti paskutinę pareigą – pagal to meto papročius patepti jo kūną kvepalais.

Jos ėjo pas Kristaus kapą nelaukdamos jokio netikėtumo, kaip ir mes einame atsisveikinti į mirusio bičiulio ar pažįstamo laidotuves. Joms rūpėjo tik tas didelis akmuo, užristas ant kapo angos. Bet atėjusios prie kapo jos rado tą didelį akmenį nuristą. Įėjusios į rūsį jos nustėro – vietoje Jėzaus lavono išvydo angelą baltais rūbais, kuris joms tarė: „Nenusigąskite! Jūs ieškote nukryžiuotojo Jėzaus iš Nazareto. Jo čia nebėra. Jis prisikėlė.” „Moterys greitomis paliko kapą, apimtos išgąsčio ir didelio džiaugsmo… Kelyje jas pasitiko Jėzus ir tarė: ‚Sveikos!’… Jos puolusios žemėn apkabino jo kojas.”

Sveikinu jus, mieli broliai ir seserys su Kristaus Velykų pergale! Dievo Avinėlis, nešęs pasaulio nuodėmes ir prikaltas prie kryžiaus - mūsų Gelbėtojas Jėzus Kristus, prisikėlė! Teuždega ši žinia mūsų širdyse pirmiausia meilę Dievui, testiprina mūsų tikėjimą ir tesuteikia amžinojo gyvenimo viltį. Velykų rytą Jėzus mums skelbia: “Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, nors ir numirtų, bus gyvas.”

Moterys skubėjo pranešti šią žinią Jėzaus mokiniams, kurie gedėjo ir verkė. Bet jie, išgirdę, kad jis gyvas, netikėjo. „Tas pranešimas jiems pasirodė esąs tuščios šnekos ir jie moterimis netikėjo.“ Apaštalai žinojo, kad siela po mirties išlieka gyva – tada nebuvo ateistinės minties, kad žmogus yra besielė būtybė. Jie tikėjo, kad Jėzus gyvas, bet netikėjo, kad jis prisikėlė kūnu.

Tikėjimas, kad mirtis nesunaikina sielos, yra toks pats senas kaip žmonija. Galima išgirsti gausybę pasakojimų apie mirusių sielų apsilankymą pas žmones, apie su tuo susietus bauginančius įvykius. Palaidojus artimo kūną mes nebenorime patirti protu nepaaiškinamų dalykų. Tenka išgirsti įvairių istorijų ir apie spiritinius seansus, kuriuose iš ano pasaulio iššaukiamos mirusiųjų sielos. Net Biblija apie tai rašo ir tai vadina nuodėme. Neprasidėkime su tokiais dalykais. Jie atveria tiesų kelią šėtonui į mūsų širdis.

Ta Velykų dieną toliau sklido žinia, kad Jėzus prisikėlė. Apie tai pranešė ir du mokiniai keliavę į Emaus. „Viešpats tikrai prisikėlė ir pasirodė Simonui.“ Apaštalai ir jų liudijimą priėmė kaip gandus. Jie nebuvo lengvatikiai. Jų žinia, kad Jėzus prisikėlė kūnu, jiems atrodė tuščios šnekos.  Šiame kontekste mes suprantame apaštalų išgąstį, kai Velykų dienos vakare, durims esant užrakintoms, tarp jų atsirado Jėzus. Lukas rašo: „Virpėdami iš išgąsčio, jie tarėsi matą dvasią.“ Juk tik dvasia gali pereiti per uždarytas duris.

Jėzus juos nuramina pasveikinimu: „Ramybė jums!“ „Ko taip išsigandote, kodėl jūsų širdyse gimsta dvejonės? – klausia jis. „Pasižiūrėkite į mano rankas ir kojas. Juk tai aš pats! Palieskite mane ir įsitikinsite: dvasia juk neturi kūno nei kaulų, kaip matote mane turint.“ Tai taręs, jis parodė jiems rankas ir kojas. “Mokiniai nudžiugo išvydę Viešpatį.” Tik Tomo nebuvo tą vakarą su jais. „Kol nepamatysiu jo rankose vinių žaizdų ir neįbesiu piršto į vinių žaizdą..., netikėsiu,“ atsakė jis į apaštalų liudijimą apie Jėzaus apsilankymą. Tik Atvelykio sekmadienį pamatęs prisikėlusio Jėzaus rankose žaizdų žymes, jis įtikės. „Mano Viešpats ir mano Dievas!“ „Tu įtikėjai, nes pamatei. – atsakys jam Jėzus. – Palaiminti, kurie nematė, bet įtikėjo!“

Žinia apie Kristaus prisikėlimą žmonėse sukelia dvejopus jausmus. Tie, kurie netiki į Dievą, jos nekenčia. Dievo buvimas jiems reikštų, jog prieš Viešpatį jie bus atskaitingi už gyvenimą ir nuodėmes, už piktžodžiavimą prieš Šventąją Dvasią. Neveltui apaštalas sako: „Žodis apie kryžių tiems, kurie eina į pražūtį, yra kvailystė“. Mums, einantiems į išganymą, tai yra tikintiesiems, ši žinia kelia neapsakomą džiaugsmą. Džiaugėsi Kristaus mokiniai, džiaugėsi jo prisikėlimą liudijusios moterys. Šiandien džiaugiasi visa krikščionija.

„Su atpirktąja žmonija
Net saulė ir gamta visa
Prašvito, džiaugias šia diena,
Mūs atpirkėjo dovana.
Aleliuja!
Todėl ir mes dėkokime,
Aleliuja giedokime,
Jis prisikėlė iš mirties
Paguodai, atgaivai širdies.
Aleliuja!”

Prisikėlimo fakto neužtenka žmogaus tikėjimui. Tik todėl Kristus po prisikėlimo pasirodė ne visai tautai. Tikėjimą Šventoji Dvasia mumyse augina sekmadienį per skelbiamą Dievo žodį, jis stiprinamas Sakramente teikiamu Kristaus kūnu ir krauju, kuriame susivienijame su Kristumi. Prisikėlimas yra Dievo stebuklas, tačiau stebuklų neužtenka tikėjimui. Žmogaus dvasinį aklumą liudija Kristaus palyginimas apie turtuolį ir vargšą Lozorių. Pragare atsidūręs turtuolis meldė tėvą Abraomą iš dangaus pasiųsti į žemę Lozorių, kad prisikėlęs iš numirusių, jis pažadintų jo brolių sielas atgailai. „Jei kas iš mirusiųjų nueitų pas juos, jie atsiverstų,“ kalbėjo jis. Tėvas Abraomas atsakė: „Jeigu jie neklauso Mozės nei pranašų, tai nepatikės, jei kas ir iš numirusių prisikeltų.“

Jėzaus sugrąžino tikėjimą apaštalams. Jiems dabar jis paves didžiausią užduotį – skelbti Gerąją žinią apie žmogaus išgelbėjimą per jo mirtį ir prisikėlimą. Nematę prisikėlusio Kristaus vargu ar jie būtų galėję su tokiu užsidegimu skelbti evangeliją, išlaikyti pagonių puolimą ir galiausia mirti kankinių mirtimi. Jų negalėjo sutrukdyti net žiauriausi persekiojimai, nes jie vykdė didįjį paliepimą,  kurį jiems davė iš numirusiųjų prisikėlęs Jėzus.

Ką mums reiškia Kristaus mirtis ir prisikėlimas? Rodydamas į Kristaus pergalę, apaštalas Paulius mūsų žvilgsnius nukreipia į Šventąjį Krikštą. „Argi nežinote, - klausia jis mūsų, - jog mes visi, pakrikštytieji Kristuje Jėzuje, esame pakrikštyti jo mirtyje?“ Iš motinos mes paveldėjome žemišką gyvybę, tačiau Kristus skelbia, jog tam, kad įeiti į Dievo karalystę reikia atgimti iš naujo. „Kas gimė iš kūno, yra kūnas, o kas gimė iš Dvasios, yra dvasia. Nesistebėk, jog pasakiau: jums reikia atgimti iš aukštybės.“ Krikšte Šventoji Dvasia per vandenį mus atgimdė iš naujo, kad gyventume Dievui patinkantį atnaujintą gyvenimą. Krikšto sakramente suvienyti su Kristumi mes tapome Dievo vaikai, o jei vaikai, tai ir paveldėtojai – amžinųjų Dievo turtų paveldėtojai.

Apaštalas sako, kad dabar Dievo valia yra mūsų šventėjimas. „Mes, kurie numirėme nuodėmei, kaip dar gyvensime joje?“ „Raginu jus, broliai, aukoti savo kūnus kaip gyvą, šventą, Dievui patinkančią auką, kaip dvasinį garbinimą. Ir nemėgdžiokite šio pasaulio, bet pasikeiskite, atnaujindami savo mąstymą, kad galėtumėte suvokti Dievo valią.“ Velykos mus ragina iš naujo įsipareigoti gyventi atnaujintą gyvenimą. Stenkimės nebegrįžti į senąjį nuodėmingąjį „aš“. Kaip Kristus „numirė, tai numirė nuodėmei kartą visiems laikams, o kad gyvena ­ gyvena Dievui... Taip ir jūs laikykite save mirusiais nuodėmei, o gyvais Dievui Kristuje Jėzuje. Taigi nuodėmė tegu nebeviešpatauja jūsų mirtingame kūne... Ir neduokite jai savo kūno narių kaip nedorybės ginklų, bet paveskite save Dievui kaip iš mirusiųjų atgijusius.“ Kaip „Jėzus buvo prikeltas iš numirusių Tėvo šlovinga galia, taip ir mes pradėkime gyventi atnaujintą gyvenimą,“ kviečia jis mus. Amen.