Žodis Osana yra džiaugsmo šauksmas. Žydai šį žodį vartojo tik religine prasme. Išvertus iš hebrajų kalbos jis reiškia: „Viešpatie, gelbėk“ arba „Viešpatie, lamink.“

Žydai šį džiaugsmo šūksnį vartojo per Palapinių šventes, kuriose minėjo išėjimą iš Egipto nelaisvės. Pagal Mozės įstatymą, šios šventės metu žydai turėjo palikti namus ir septynias dienas apsigyventi palapinėse. Septintoji buvo vadinama „Didžioji Osana.“ Ta dieną einant apie altorių buvo giedama 118 psalmė: „Dėkokite Viešpačiui, nes jis yra geras, per amžius tveria jo ištikimoji meilė. Kai ateidavo metas giedoti minėtas dvi eilutes, nuskambėdavo trimitas ir procesijos dalyviai iškeldavo palmių ir kitų medžių šakeles: „Ši diena yra Viešpaties duota, - džiūgaukime ir linksminkimės. O Viešpatie, meldžiame, mus išgelbėk! O Viešpatie, prašome, suteik mums palaimą!“

Taip sutikdama į Jeruzalę įžengiantį Jėzų tauta išreiškė didžiulį džiaugsmą. Jie Jėzui skyrė žodžius, kuriuos jie skirdavo Viešpačiui. Tai rodo, kad Jėzuje jie regėjo Gelbėtoją – Kristų. Evangelistas Morkus rašo: „Besiartinant prie Alyvų kalno šlaito, visas mokinių būrys pradėjo džiaugsmingai ir skardžiai šlovinti Dievą už visus stebuklus, kuriuos jie buvo regėję. “Priekyje ir iš paskos einantys šaukė: „Osana! Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu! Šlovė besiartinančiai mūsų tėvo Dovydo karalystei! Osana aukštybėse!“

Žmonės taip sutiko Jėzų, nes jame išsipildė Mesijo ženklai. Jie jam klojo savo rūbus ant kelių ir skynėsi žalias šakeles, kuriomis jam mojavo, nes jame regėjo Gelbėtoją. Jėzuje išsipildė ženklai, kuriuos pranašai skyrė Dievo patektajam – Dievo siustam karaliui. Didžiausias jo stebuklas buvo Lozoriaus prikėlimas iš numirusių. Iš numirusių žmogų gali prikelti tik Dievas. „Žmonės todėl ir išėjo jo pasitikti, kad buvo girdėję jį padarius tą ženklą,“ rašo evangelistas Jonas. „Žmonės pasiėmė palmių šakų ir išėjo jo pasitikti, garsiai šaukdami: „Osana! Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu, - Izraelio Karaliui!“ liudijo apie jį minia, buvusi su juo, kai jis pašaukė Lozorių iš kapo ir prikėlė iš numirusių.“

Tuo tarpu Jėzus į Jeruzalę įžengė žymiai didesniam tikslui, nei kad būtų pagerbtas žmonių. Jam žmonių garbė buvo nereikalinga. Į Jeruzalę jis įžengė paaukoti savo gyvybę „daugelio nuodėmių atpirkimui.“ Todėl evangelistas Matas nurodo į pranašysčių išsipildymą Jėzaus asmenyje: „Tai įvyko, kad išsipildytų pranašo žodžiai: Pasakykite Siono dukteriai: štai atkeliauja tavo karalius. Jis romus, jis joja ant asilės, lydimas asilaičio, nešulinio gyvulio jauniklio.“

Jeruzalės minia sutiko Jėzų kaip mesiją ir karalių, nes manė, kad jis tikrai yra pranašų skelbiamas Kristus, kuris ateina išvaduoti žydus iš Romėnų priespaudos ir atkurs žydų karalystę. Taip apie jį manė eiliniai to meto žmonės. Tačiau  Jėzaus įžengimą akylai stebėjo ir žydų tautos vadovai – aukštieji kunigai ir Rašto aiškintojai. Jie netvėrė pykčiu, kai girdėjo Jėzui skiriamus žodžius, kokius per palapinių šventes jie skyrė Dievui. Jie kalbėjosi tarpusavyje: „Žiūrėkite, jūs nieko negalite padaryti. Štai visas pasaulis eina paskui jį!“ Išgirdę vaikus šventykloje toliau šaukiančius: „Osana Dovydo Sūnui!“ ­ įpyko ir prikišo jam: „Ar girdi, ką jie sako?“ Jėzus atsiliepė: „Girdžiu. Argi niekada nesate skaitę: Iš vaikų ir kūdikių lūpų parengei sau gyrių?“

Kita vertus, Jėzaus įžengimas į Jeruzalę rodo kokia nepastovi yra žmonių garbė. Todėl, kai žmonės norėdavo jį gerbti, atsakydavo: Garbės iš žmonių aš nepriimu.“ Jūs „vienas iš kito priimate garbę, o tos garbės, kuri iš vieno Dievo ateina, neieškote.“ Jėzus žinojo, kad nors minia dabar jį priėmė su džiaugsmu, pagundų metu ji nuo jo pasitrauks. Didįjį Penktadienį teisme, kai Pilotas paklaus, „Ką gi man daryti su Jėzumi, kuris vadinamas Mesiju?“ Fariziejų sukurstyta minia rėks: „Ant kryžiaus jį!“ Kai jis paklaus: „O ką gi pikta yra padaręs?“ Jie dar garsiau šauks: „Ant kryžiaus jį!“ Tegu mūsų šventi pasiryžimai tarnauti Dievui, šlovinti jį bažnyčioje, nebūna laikini, kaip tos Jeruzalės minios. Tegu mūsų meilė Dievui išlieka pastovi, o kai lanko pagundos, prisiminkime Jeruzalės minios pavyzdį ir stenkimės nebūti panašūs į ją.

Velykų išvakarėse kiekviena žydų šeima turėjo valgyti Velykų avinėlį. Ši šventė priminė tą naktį, kai žydai išėjo iš Egipto nelaisvės. Kai faraonas atsisakė išleisti tautą į laisvę, Dievas pažadėjo Egiptui siųsti septintą bausmę – pirmagimių mirtį. Kiekvienai žydų šeimai per Mozę jis paliepė tą naktį aukoti avinėlį ir jo krauju paženklinti namų staktą. „Jį turėsite valgyti taip: susijuosę juosmenį, apsiavę kojas ir su lazda rankoje; valgysite jį paskubomis. Tai Viešpaties Pascha. Juk tą pačią naktį aš pereisiu Egipto žemę, ištikdamas visus Egipto krašto ne tik žmonių, bet ir gyvulių pirmagimius, padarysiu teismą visiems Egipto dievams ­ aš, Viešpats! Bet kraujas paženklins namus, kuriuose jūs esate. Matydamas kraują, apeisiu jus, ir jokia rykštė neištiks jūsų, kai niokosiu Egipto kraštą.“ Tą naktį žydai ramiai išėjo iš Egipto, nes faraonas buvo sukrėstas jos paties pirmagimio mirties. Tą naktis buvo pavadinta „Viešpaties praėjimo“ arba „Paschos“ naktimi. Ji tapo didžiausia žydų tautos švente.

Velykų avinėlis nurodė į būsimą Dievo Sūnaus pasiaukojimą. Kaip žydų tautos pirmagimius išgelbėjo paaukoto nekalto avinėlio ant durų staktos pažymėtas kraujas, taip Kristaus kraujas sutaiko žmogų su Dievui. Neveltui Jonas, įšvydęs pradedantį savo žemės tarnystę Kristų, žmonėms ištarė pranašiškus žodžius: „Štai Dievo avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę.“ Jėzus yra tas Velykų Avinėlis, kuris Didįjį Penktadienį buvo paaukotas ant kryžiaus mūsų nuodėmių atpirkimui. „Jame mes turime atpirkimą jo krauju ir nuodėmių atleidimą jo malonės gausa,“ liudija apaštalas Paulius. „Ne nykstančiais turtais, sidabru ar auksu [jūs esate atpirkti], bet brangiuoju krauju Kristaus, to avinėlio be kliaudos ir dėmės,“ primena apaštalas Petras, ragindamas mus siekti šventumo ir mylėti vieni kitus neveidmainiška meile.

Jėzus žinojo, kad į Jeruzalę jis įžengia ne į šlovę žmonių akyse, bet į pasmerkimą ir gėdingą mirtį. Jis bus tas Avinėlis, kuris Velykų naktį, būdamas be jokios nuodėmės, paaukos save mūsų atpirkimui. Jis vadinamas Atpirkėju, nes savo mirtimi mirs už mūsų nuodėmes ir atpirks mus nuo amžinosios mirties bei pasmerkimo. Dangiškasis Tėvas darys „jo kryžiaus krauju taiką, per jį sutaikindamas su savimi visa, kas yra žemėje ir danguje.“

Jono evangelija liudija, kad Jėzus mokinius surinko prie Velykų stalo dieną anksčiau, ketvirtadienį. Kitą dieną jis su jais valgyti nebegalės, nes Didįjį Penktadienį, kai bus aukojami Paschos avinėliai ir kiekviena žydų šeima sėsis prie stalo, Jėzus – tikrasis Velykų Avinėlis, bus paaukotas ant kryžiaus. Prie Paskutinės vakarienės stalo Jėzus „tarė jiems: „Trokšte troškau valgyti su jumis šią Velykų vakarienę prieš kentėdamas. Sakau jums, nuo šiol aš daugiau jos nebevalgysiu, kolei ji išsipildys Dievo karalystėje.“ Ir, paėmęs duonos, jis padėkojo, laužė ją ir davė apaštalams, tardamas: „Tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas. Tai darykite mano atminimui.“ Lygiai taip po vakarienės jis paėmė taurę, sakydamas: „Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujyje, kuris už jus išliejamas.“

Kristus savo krauju sudarė naują Sandorą – mums įsteigė Altoriaus Sakramentą. Jame  jis pažadėjo aplankyti mus ant altoriaus duonoje ir taurėje. Altoriaus sakramentas šiandien yra ryšys, kuris tikinčiuosius suvienija su Kristumi ir per kurį Kristus mums perduoda jo aukos vaisius – nuodėmių atleidimą, gyvybę ir išgelbėjimą. Kiekvieną kartą, kai mes priimame Sakramentą, mes susivienijame su Kristumi ir gauname jo kryžiaus mirties vaisius. Kadangi sakramente mes susivienijame su Kristumi, kuris yra Bažnyčios Galva, jame mes pasiliekame bendroje komunijoje ir bendrystėje vienas su kitu. Išsipildo tai, ką tikėjimo išpažinime mes tariame: „Tikiu šventųjų bendravimu.“ Šis bendravimas yra šventųjų, tik šventi mes esame ne iš savęs – savyje mes esame tik nusidėjėliai, bet kai prisiliečiame prie Švenčiausiojo – duonoje ir taurėje mus aplankančiu Kristumi. Šiame Sakramente aplankydamas savo kūnu ir krauju, Kristus mums atveria kelią į palaimintą amžinąjį gyvenimą. Jis sako: „Kas valgo mano kūną ir gera mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą ir aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną.“

Šiandien minime Kristumi įžengiamą į Jeruzalę ir kartu su juo įžengiame į Didžiąją savaitę. Sutikime mes jį iškilmingai, per atgailą ir nuodėmių išpažintį. Nepraeikime jam pro šalį, bet atverkime Kristui savo širdį. Priimkime jį ne simboliškai, o tikrovėje - jo kūną ir kraują duonoje ir taurėje, kad jis pasiliktų mumyse, o mes jame. Jam, šiandien pas mus ateinančiam ant altoriaus, giedokime: „Osana Dovydo Sūnui. Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vadu.“ Amen.