4 Gavėnios sekmadienis
Tie graikai, kurie norėjo pamatyti Jėzų, norėjo susipažinti su jo mokymu. Senovės graikus labai domino filosofija, ir išgirdę apie nepaprastą mokytoją Izraelyje, vedami smalsumo norėjo su juo pabendrauti. “Gerbiamasis, mes norėtume pamatyti Jėzų,” jie kreipėsi į apaštalą Pilypą.
Graikai Jėzų norėjo pamatyti didžiosios savaitės metu, kurioje jis turėjo pasitikti savo kančią. Jis jau įžengė į Jeruzalę ir liko kelios dienos iki Didžiojo Penktadienio. Evangelistas Jonas rašo: “Tai buvo prieš Velykų šventes.” Jėzus jau žinojo, “jog atėjo valanda jam iš šio pasaulio keliauti pas Tėvą, ir mylėdamas savuosius pasaulyje, parodė jiems savo meilę iki galo.” Neužilgo jis juos surinks paskutinei atsisveikinimo vakarienei. Todėl Andriejui ir Pilypui, kurie jam pranešė apie graikus, Jėzus atsakė: “Atėjo valanda, kad būtų pašlovintas Žmogaus Sūnus.”
Jėzaus kančia ir mirtis vyko pagal dievišką valią. Iki tol ne vieną kartą žydai norėjo užmušti Jėzų, nes manė, kad jis piktžodžiauja, bet visi bandymai nuėjo perniek, nes dar nebuvo išmušusi jo valanda. Nazareto sinagogoje pradžioje žydai pritarė ir stebėjosi maloningais žodžiais, sklindančiais iš jo lūpų. Bet prisiminę, kad jis gyvena jų mieste, kad jie pažįsta jo motiną Mariją ir jį patį, “labai užsirūstino”. “Pakilę išsivarė jį iš miesto, iki pakriūtės to kalno, ant kurio pastatytas jų miestas, ir norėjo nustumti jį žemyn. Tačiau Jėzus praėjo tarp jų ir pasišalino.” Bet dabar, sako Jėzus, “atėjo valanda, kad būtų pašlovintas Žmogaus Sūnus.”
Kai žmogus padaro kitam skriaudą, nukentėjęs gali reikalauti atlyginimo. Teisme jis gali prašyti atlyginti kompensuoti jam padarytą materialią žalą, o jei skriauda kitokio pobūdžio, tarkime apšmeižimas, garbės suteršimas, jis gali reikalauti atlyginti moralinę žalą. Taip bus įgyvendintas teisingumas.
Bet žmogus gali ir be jokio atlygio atleisti jam padarytą skriaudą ar kitokią žalą. Teisingumas, kurio jis galėtų reikalauti žemiškame teisme, nebus pažeistas, bet įgyvendintas gailestingumo veiksmu.
Bet jei žmogus nesutinka atleisti skriaudos iš gailestingumo, teisėjas pasielgs teisingai, jei jis nurodys atlyginti žalą. Juk jo pareiga įgyvendinti teisingumą žemėje – bausti nusikaltėlius, o nukentėjusiems grąžinti, ko jie neteko. Kaip mes žvelgtume į teisėją, jei jis dovanotų kaltę nusikaltėliams, o nuskriaustiesiems teismo sprendimu nurodytų tylėti ir nereikalauti žalos?
Dievas taip pat žmogui galėjo dovanoti kaltes, atleisti jo padarytas nuodėmes vien iš gailestingumo, be jokio atlygio, be jokios bausmės. Bet Amžinasis Teisėjas nepanaudojo savo visagalybės tokiu būdu. Dievas yra teisingas ir jis nenaudoja beatodairiškai savo gailestingumo. Jo įstatymas yra šventas ir jis teisingai teisia žmogų pagal jo nuodėmingus darbus. Tačiau, žinodamas, kad žmogus pats nepajėgs užmokėti labai didelės savo nuodėmių skolos kad galėtų išsigelbėti nuo amžino pasmerkimo ir pomirtinių kančių, Dievas nusprendė parodyti savo teisingumą paaukodamas už mus savo paties Sūnų. Apaštalas Paulius sako: “Dievas mums parodė savo meilę tuo, kad Kristus numirė už mus… Mums dar esant silpniems, Kristus skirtu metu numirė už bedievius.”
Dievas už mūsų nuodėmes paaukojo ne bet kokią auką, bet savo paties Sūnų. Tik pats Dievo Sūnus, esantis vienos dieviškos prigimties su Tėvu, galėjo mus atpirkti iš nuodėmingos prigimties ir padovanoti amžinąjį gyvenimą. “Atpildas už nuodėmę mirtis,” rašo apaštalas Paulius, “o Dievo malonės dovana amžinąsis gyvenimas mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje.” Evangelistas Jonas liudija: “Dievo meilė pasireiškė mums tuo, jog Dievas atsiuntė į pasaulį savo viengimį Sūnų, kaip permaldavimą už mūsų nuodėmes, kad mes gyventume per jį.”
“Atėjo valanda, kad būtų pašlovintas Žmogaus Sūnus,” taria dabar Jėzus apaštalams. Jis jau atvirai kalba apie savo mirtį, kuria jis mums užtarnaus nuodėmių atleidimą, išgelbėjimą nuo viso pikto ir amžinojo gyvenimo vaisius.
Save Jėzus sulygina su kviečio grūdu iš kurio sėjėjas laukia derliaus. “Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei kviečio grūdas kritęs į žemę nemirs, jis liks vienas, o jei mirs, jis duos gausių vaisių.” “Atėjo valanda, kad būtų pašlovintas Žmogaus Sūnus,” tačiau Žmogaus Sūnus bus pašlovintas ne žmonių padėka ar pagarba, o išrengtas ir prikaltas prie kryžiaus. “Kiekvienas, kuris miršta ant medžio miršta prakeiktojo mirtimi” – sako Mozės įstatymas. Jėzaus pašlovinimas reiškia jo laisvanorišką sutikimą mirti prakeiktojo mirtimi. Jis sutiks tapti tuo Dievo avinėliu, kuris neša pasaulio nuodėmę, jis taps prakeikimu, kad mes per jo mirtį būtume palaiminti. “Dieve, Dieve, kodėl mane apleidai,” – jis sušuks nuo kryžiaus, mirdamas mūsų vietoje prakeiktojo mirtimi. “Jis buvo sužalotas dėl mūsų nusižengimų, ant jo krito kirčiai už mūsų kaltes. Bausmė ant jo krito mūsų išganymui, ir mes buvome išgydyti jo žaizdomis,” liudija pranašas Izaijas. “Jis pats savo kūne užnešė mūsų nuodėmes ant kryžiaus, kad numirę nuodėmėms, gyventume teisumui. Jūs esate pagydyti jo žaizdomis,” liudija ir apaštalas Petras, primindamas brangią kainą, kokia Dievo Sūnus mums užtarnavo teisingojo Dievo Tėvo gailestingumą ir amžinąjį gyvenimą jo malonės artumoje.
Mes mylime savo žemišką gyvybę ir bijome mirties. Gyvybė mums yra tai kas brangiausia. Su ja čia susieti mūsų žemiški džiaugsmai, viltys, siekimai. Mes saugojame savo gyvybę kaip tik įmanome. Dievo Sūnus mūsų atžvilgiu parodė didžiausią įmanomą meilę. Jis už mus paaukojo tai, kas yra brangiausia. “Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti.” “Jau nebevadinu jūsų tarnais,” sako jis apaštalams ir visiems tikintiesiems. “Jus aš draugais vadinu, nes jums viską paskelbiau, ką esu iš savo Tėvo girdėjęs.” “Niekas neatima iš manęs [gyvybės], bet aš pats ją laisvai atiduodu.” “Aš esu tas kviečio grūdas, kuris turi mirti, kad jums atnešti gausių vaisių mūsų amžinąjam gyvenimui.”
Šiais Jėzaus žodžiais mes toliau žengiame Gavėnios laikotarpiu į didžiąją savaitę. Joje neišvengiamai turi bus pašlovintas Dievo Sūnus. Jis kviečia ne tik apmąstyti jo kentėjimus, jų naudą, mums užtarnautą Dievo Tėvo gailestingumą, bet ir sekti juo – tai yra vykdyti Dievo valią. “Kas nori man tarnauti, tegul seka paskui mane,” sako jis. „Kur aš esu, ten bus ir mano tarnas. Kas man tarnaus, tą pagerbs mano Tėvas.” “Būkite Dievo sekėjai, kaip jo mylimi vaikai,” – ragina mus apaštalas Paulius, “ir gyvenkite meile, kaip ir Kristus pamilo jus ir atidavė už mus save kaip atnašą ir kvapią auką Dievui.” Amen.