Šiandienos evangelija yra apie Kristaus sekimą. Kaip tam antram evangelijoje sutiktam žmogui, Kristus ir mums sako: “Sek paskui mane!” Tautų apaštalas Paulius šiandienos laiške mus ragina: „Būkite Dievo sekėjai, kaip jo mylimi vaikai, ir gyvenkite meile, kaip ir Kristus pamilo jus.“

Kristus mus ragina sekti jo pavyzdžiu, nes jo mokymas ir gyvenimas sudaro vieną neatskiriamą visumą.

Žmonijos istorijoje ir Senajame testamente buvo daug garsių asmenybių apie kurias mes žinome iš jų didžių darbų. Ypač paminėtini yra karaliai Dovydas ir Saliamonas. Bet kai pažvelgiame į šiuos garsius žmones, matome, kad jų gyvenime buvo ir ryškių nuodėmių. Šios tamsios dėmės pakerta mūsų požiūrį į juos. Žvelgdami į jų gyvenimus mes stengiamės atsirinkti tai kas sektina, atskirti gerus pavyzdžius nuo atmestinų.

Todėl yra labai svarbu, kad tie, kuriems Bažnyčia pavedė skelbti evangeliją ir tikėjimą, liudytų šį mokymą savo gyvenimo pavyzdžiais. Kitaip žmonės, girdėdami viena iš jų lūpų, bet akimis regėdami kita, tikės ne tai ką girdi ausimis, bet ką regi akimis. Bažnyčios Tėvas Augustinas sako: “To mokslas yra atmetamas, kurio gyvenimas yra pasibjaurėjimas.”

Neklaidingą gyvenimo pavyzdį mums suteikia tik vienas Dievas, per mergelę priėmęs kūną – mūsų Gelbėtojas Jėzus Kristus. Jo žodžiai ir gyvenimas yra Dievo žodžiai ir darbai, o Dievas negali nei klysti nei kitų klaidinti. Todėl jei mes seksime Kristų, nesuklysime. Jis mus kviečia eiti paskui jį, sakydamas: “Aš jums daviau pavyzdį, kad ir jūs darytumėte, kaip aš jums dariau.” Jono evangelijoje jis liudija: “Kas seka manimi, nebevaikščios tamsybėse, bet turės gyvenimo šviesą.”

Žmogui norinčiam sekti Kristų kelyje pasitaiko pagundų. Tarp tokių gali būti mūsų per didelis prisirišimas prie žemiškų gėrybių, prie gyvenimo komforto. Kristaus mokslas reikalauja pakeisti vidinį nusistatymą. Apaštalas Paulius pataria: “Būkite tokio nusistatymo kaip Kristus Jėzus. Jis, turėdamas Dievo pavidalą, apiplėšė pats save, priimdamas tarno pavidalą ir tapdamas panašus į žmones.”

Bet tokio nusistatymo neturėjo tas pirmas evangelijos vyras, kuris ryžtingai Kristui tarė: “Aš seksiu tave, kad ir kur tu eitum.” Jėzus suabejojo jo pasiryžimu. Jis atsakė: “Lapės turi urvus, padangių sparnuočiai ­ lizdus, o Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti.”

Šis žmogus buvo turtingas ir pripratęs prie gyvenimo komforto. Gal jis tikėjosi, jog sekdamas Kristų sulauks visuotinio pripažinimo ir garbės. Jis turbūt nusprendė sekti iš išskaičiavimo - buvo vienas iš tų, kurie manė, kad Kristus atkurs Izraelio karalystę ir pasodins jį arčiau savo dešinės. Jėzus eiti paskui nedraudžia, bet įspėja, kad jį sekdamas žmogus nelaimės žemiškos garbės ar pripažinimo.

Turtas nėra nuodėmė, bet jis susietas su daugeliu sielos pagundų. “Turtuolis pasitiki savo turtais ir didžiuojasi savo lobių gausumu," sako psalmistas. Kai vargšas nemato turtuolio išlaidavimų, jis būna laimingesnis, bet kai regi, ima murmėti prieš Dievą, kad vienus jis laimina turtu, o kitiems tiek neduoda. Kyla pavydas, kuris užsklendžia širdį Dievo žodžiui ir mokymui.

Todėl Jėzus Kristus pasirinko beturčio gyvenimą, kad pamokytų tiek turtingus tiek vargšus. Apie tokį Jėzaus nusistatymą apaštalas Paulius sako: “Jūs juk pažįstate mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus malonę ir žinote, jog jis, būdamas turtingas, dėl jūsų tapo vargdieniu, kad jūs taptumėte turtingi per jo neturtą.” O anam žmogui Jėzus pasakė, kad jis nepajėgs sekti, nes jo širdis pripratusi prie gausių gėrybių ir komforto. “Lapės turi urvus ir padangių sparnuočiai lizdus, o žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti.” Nors turtai nėra nuodėmė, jie dažnai suklaidina tuos, kurie jais naudojasi. Neveltui Jėzus pasakė: “Lengviau kupranugariui pralysti pro adatos skylutę, nei turtuoliui įeiti į Dievo karalystę.”

Kelyje į Jeruzalę jį panorėjo sekti dar du vyrai. Vieną jų pakvietė pats Jėzus, bet anas prašė palaukti, nes “turi palaidoti savo tėvą,“ tai yra pasilikti su juo, kol Dievas tėvą pašauks iš šio pasaulio. Antrasis pažadėjo jį sekti, bet paprašė prieš tai leisti atsisveikinti su savo namiškiais. Abiems vyrams Jėzus leido suprasti, kad jie nebus jo sekėjai. “Nė vienas, kuris prideda ranką prie arklo ir žvalgosi atgal, netinka Dievo karalystei.”

Nevisi Jėzaus sutikti žmonės buvo kaip tie trys neryžtingi vyrai. Jį ištikimai sekė dvylika jo mokinių, kuriuos jis vadino savo pasiuntiniais – apaštalais. O vienu metu jį sekė net septyniasdešimt mokinių. Juos jis pasiuntė skelbti evangeliją, bet, kad Dievo žodis nenukentėtų ir jo karalystė įsitvirtintų žmonių širdyse, siųsdamas jis paliepė: "Neimkite su savimi nei aukso ar sidabro, nei lazdos, nei krepšio, nei duonos, nei pinigų. Neturėkite nė dviejų palaidinių.” Jie turėjo atrišti save nuo žemės, kad juose pilnai atsiskleistų Dievo žodis ir mokymas.

“Kristus kentėjo už mus, palikdamas jums pavyzdį, kad sektumėte jo pėdomis,” liudija apaštalas Petras.

Visų filosofų ir kitų išminčių mokymai sensta ir galiausiai pasilieka tik istorijos vadovėliuose. Vien tik Kristaus mokymas – Dievo žodis – išlieka tvarus ir nekintantis per amžių amžius. Jo mokymas ir pavyzdys neklaidingas, nes jis turi dievišką prigimtį, dėl kurios, net gudriai gundomas šėtono, Jėzus nepadarė nė menkiausios nuodėmės. “Jis nepadarė nuodėmės, ir jo lūpose nerasta klastos. Šmeižiamas jis neatsikirtinėjo ir kentėdamas negrasino.”

Todėl neklysta tas, kuris seka Kristaus pėdomis. Korintiečiams Paulius rašė: “Mes skelbiame Kristų, kuris yra Dievo galybė ir Dievo išmintis.” Apaštalas Petras visuotinei Bažnyčiai liudija: “Mes skelbėme jums mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus galybę ir atėjimą ne mėgdžiodami gudriai išgalvotas pasakas, [kokių gausu graikų mitologijoje,] bet kaip savo akimis matę jo didybę… Jūs gerai darote, laikydamiesi jo tarsi žiburio, šviečiančio tamsioje vietoje, kol išauš diena ir jūsų širdyse užtekės aušrinė.“

Tad sekime šiuo mūsų gyvenimo pavyzdžiu. Jei seksime jo pėdomis, praregėsime gyvenimo šviesą. Jis yra Dievo galybė ir išmintis, vienintelis amžinosios tiesos šaltinis. Amen.