2020-12-06

2 Advento sekmadienis

Kunigas:
Passage: Lk 21, 25-33

Evangelijoje Jėzus ragina krikščionis nuolatos būti pasiruošusiais jo antrajam atėjimui, tai yra sugrįžimui. Prisikėlęs jis įžengė į dangų ir atsisėdo Dievo Tėvo dešinėje. Laiko pabaigoje jis pažadėjo sugrįžti gyvųjų bei mirusiųjų teisti ir visus tikinčiuosius pakviesti į amžinojo gyvenimo džiaugsmą. Jo sugrįžimą mes skelbiame išpažindami Nikėjišką tikėjimą: „Jis vėl garbingai ateis gyvųjų ir mirusiųjų teisti ir viešpataus per amžius.“ Šioje evangelijoje Jėzus sako, kad jo sugrįžimą liudys ženklai.

„Bus ženklų saulėje, mėnulyje ir žvaigždėse, o žemėje tautos blaškysis, gąsdinamos baisaus audringos jūros šniokštimo.“

Šie apokaliptiniai ženklai liudija apie ateisiantį laiką, kai Dievas už žmogaus nuodėmes atitrauks savo maloningą ranką nuo kūrinijos. Jie liudija apie ištiksiantį  chaosą, kurio metu „žmonės alps iš baimės, laukdami to, kas turės ištikti pasaulį, nes dangaus galybės bus sukrėstos.“

Žmonės regės dvejopo pobūdžio ženklus. Vieni jų bus regimi danguje – „dangaus galybės bus sujudintos“. Kiti – žemėje, kai žmones ištiks įvairios katastrofos, apimsiančios visas žmogaus gyvenimo sritis, priversiančios „tautas blaškytis“ ir žmones alpti iš baimės „dėl to, kas turės ištikti pasaulį.“ Netikinčiam pasauliui šie ženklai liudys Dievo malonės laiko pabaigą. Šiame kontekste Jėzus kalba apie jo sugrįžimą, pasaulio pabaigą, mirusiųjų prisikėlimą ir paskutinįjį teismą. Tikintiesiems Kristus tars: „Ateikite mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite nuo pasaulio sukūrimo jums paruoštą karalystę!“ Netikintieji, nuodėmėse surakinti žmonės, eis į amžinąjį nubaudimą, „prirengtą velniui ir jo angelams!“

Žmonės ne kartą susidūrė su pagundomis nuspėti ar Biblijos pranašysčių pagalba nustatyti tą dieną. Ypač baimė pasaulį buvo suėmusi baigiantis pirmajam tūkstantmečiui. Pabaigai neatėjus, buvo bandyta spėti kitą Kristaus grįžimo laiką. Tie spėliotojai užmiršo ar nepastebėjo Kristaus žodžių: „Tos dienos ar tos valandos niekas nežino, nei dangaus angelai, nei Sūnus, tik Tėvas.“ Jėzus tikinčiuosius įspėjo: „Jei tada kas nors jums sakytų: ‘Štai čia Mesijas’, ­ arba: ‘Jis tenai!’ ­ netikėkite. Atsiras netikrų mesijų ir netikrų pranašų, ir jie ... mėgins suklaidinti, jei įmanoma, net išrinktuosius. Kur bus lavonų, ten sulėks ir maitvanagiai.“

Šie ženklai – įvairios gamtos katastrofos, karai, kai tautos blaškosi iš baimės, lydi kiekvieną kartą. Kaip vaivorykštė danguje yra Dievo malonės simbolis, taip šie ženklai mums, krikščionims, turi priminti Dievo malonės laiko pabaigą. Šiuos ženklus regėjo mūsų protėviai, mūsų seneliai ir tėvai. Ar ne dėl nuodėmingo žmogaus rankų sukeltų karų 20 a. mirė milijonai? Kuri karta nepergyveno grėsmingų gamtos įvykių. Teprimena jie mums laiko pabaigą ir Dievo teismą. Teliudija jie mūsų gyvenimo laikinumą, teragina gyventi tikėjimo gyvenimą, tankiai priimti Altoriaus sakramentą ir būti nuolatos pasiruošusiais susitikimui su Viešpačiu šiame gyvenime.

Regint šiuos apokaliptinius ženklus niekas nežino, ar jau sueis laiko pabaiga ir ar jau dabar išvysime žmogaus Sūnų, ateinantį su visa savo galybe ir garbe. Jėzaus žodžiais, jie mums tik liudija, kad Dievo karalystė arti. Jėzus kartu praneša, kad žinia apie pasaulio pabaigą neturėtų bauginti tikinčiųjų, nes jo atpirktiems, Krikšte atgimusiems žmonėms, toji diena reiškia išgelbėjimą. „Kai visa tai prasidės, atsitieskite ir pakelkite galvas, nes jūsų išvadavimas arti.“ Kitaip tariant, Jėzus sako: „Nebūkite kaip pagonys ar Dievo neigėjai“, kuriuos tą dieną ištiks baimė. Tikinčiuosius jis ragina atsitiesti ir žvelgti į grįžtantį žmogaus Sūnų, į jo šlovę ir ateinančią jo karalystę.

Jėzus priduria: „Nepraeis ši karta, iki visa tai įvyks.“ Žodžiu „karta“ Viešpats pažymi netikinčią žmonijos dalį, todėl beveik visais atvejais prie šio žodžio jis priduria būdvardžius „neištikima ir nuodėminga“. Ši „neištikima ir nuodėminga karta“ atmėtė Joną Krikštytoją, nes jis nešoko pagal jos muziką. Jėzus juos prilygino prekyvietėje sėdintiems vaikams, kurie šaukė: „Mes tau grojome, o tu nešokai.“ Dar prieš Kristaus gimimą, ši nuodėminga karta žudė pranašus, ji pareikalaus apaštalų ir daugelio pirmųjų krikščionių kraujo. Jėzus sako, jog jam pačiam „reikės daug iškentėti ir būti šios kartos atmestam.“ Ši karta išliks iki pasaulio pabaigos ir artėjant pabaigai jos bus daugiau, nei tikinčiųjų. Todėl kai „dangaus galybės bus sukrėstos“, šiai nuodėmingai ir neištikimai kartai tai bus paskutinis kvietimas atsiversti ir įtikėti. Šie apokaliptiniai ženklai patys iš savęs neneš išgelbėjimo. Jie tik kvies priimti gelbstinčią Evangelijos žinią, skelbiančią, kad išgelbėjimas yra per Dievo Sūnų Jėzų Kristų, kuris už mus numirė, savo mirtimi atpirko mūsų nuodėmes ir žodžiu bei sakramentu iš malonės padovanoja jų atleidimą. Ši karta praeis kartu su dangumi ir žeme, nes tik tikintieji sėdės „dangaus karalystėje prie stalo su Abraomu, Izaoku ir Jokūbu“. Neištikimos ir nuodėmingos kartos vaikai, Kristaus palyginimo žodžiais, „bus išmesti laukan į tamsybes, kur bus verksmas ir dantų griežimas.“

Evangelijos žinią Jėzus paryškina vaizdingu gamtos palyginimu. “Stebėkite figmedį bei kitus medžius. Kai jie ima sprogti, jūs žinote arti esant vasarą.“ Palyginimu vaizdžiai parodomas perėjimas nuo vieno metų laiko prie kito. Kaip figmedis pradeda žaliuoti ir ima krauti vaisius, taip ir „jūs pamatę tai dedantis, žinokite, kad Dievo karalystė arti.“ Kitaip tariant, išlikite budintys visais metų laikais, tai yra dabar ir visuomet, nes toji valanda visada yra šalia ir ji ištiks staiga, kaip gimdymo skausmai ištinką nėščią moterį.

Šia Evangelija Jėzus ruošia savo žmones sutikti apokalipsės dieną. Centrinė evangelijos žinia yra Jėzaus žodžiai: „Budėkite, visą laiką melsdamiesi, kad pajėgtumėte išvengti viso to, kas turi įvykti ir atsistoti Žmogaus Sūnaus akivaizdoje.“ Nors „toji diena ... kaip žabangai užgrius visos žemės gyventojus“, tikintiesiems tai bus išvadavimo diena. Tai bus diena, kurioje Kristus parves į dangiškojo Tėvo namus savo sužadėtinę – Bažnyčią. Tą dieną kovojanti žemės bažnyčia visų šventųjų minioje susitiks su pergalinga dangaus bažnyčia – visais, kurie mirė tikėjime į Dievo Sūnų Jėzų Kristų. Tai bus diena, kurioje išsipildys Apreiškimo knygos žodžiai: „Štai Dievo padangtė tarp žmonių. Jis apsigyvens pas juos, ir jie bus jo tauta, o pats Dievas bus su jais. Jis nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; ir nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto, nes kas buvo pirmiau, tas praėjo.“ Amen.