Evangelija liudija apie antrąjį Kristaus atėjimą ir paskutinį teismą. Ji primena, kad Jėzaus rankose yra visa galia danguje ir žemėje. Jis yra karalius ir teisėjas, atsisėsiantis garbės soste. Tiek kairėje, tiek dešinėje esantys visų tautų žmonės, tiek palaiminti, tiek pasmerktieji, jį vadins Viešpačiu. Jis turi galią ne tik virš visų tautų, bet ir visos kūrinijos, nes kartu su juo ateis ir visi angelai. Jis bus visų tautų teisėjas. Apaštalas Paulius sako: „Juk mums visiems reikės stoti prieš Kristaus teismo sostą, kad kiekvienas atsiimtų, ką jis, gyvendamas kūne, yra daręs ­ gera ar bloga.“

Evangelijoje pabrėžiamas kontrastas tarp žmonių. Teisėjas atskirs vienus nuo kitų, kaip piemuo atskiria avis nuo ožių. Dešinėje esančius jis pavadins „dangaus Tėvo palaimintais“. Jie yra „teisieji.“ Jie stovės dešinėje, tai yra kartu su Kristumi dalinsis jo amžinąja garbe ir šlove, lygiai kaip Kristus įžengęs į dangų sėdi Dievo Tėvo dešinės šlovėje. Kairėje esančius Teisėjas vadins „prakeiktaisiais“. Jie bus atiduoti amžinajai ugniai, tai yra antrajai arba amžinajai mirčiai.

Teisiuosius Kristus vadina palaimintais. Kaip gi jie tapo palaimintais? Į tai atsako Kristus Kalno pamoksle. „Palaiminti turintys vargdienio dvasią; jų yra dangaus karalystė. Palaiminti liūdintys; jie bus paguosti. Palaiminti romieji; jie paveldės žemę. Palaiminti alkstantys ir trokštantys teisumo; jie bus pasotinti. Palaiminti gailestingieji; jie susilauks gailestingumo. Palaiminti tyraširdžiai; jie regės Dievą. Palaiminti taikdariai; jie bus vadinami Dievo vaikais. Palaiminti persekiojami dėl teisumo; jų yra dangaus karalystė. Palaiminti jūs, kai dėl manęs esate niekinami ir persekiojami bei meluojant visaip šmeižiami. Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje.“

Apmąstymo tekste ypač pabrėžiami gailestingumo darbai. Kristus sakys stovintiems dešinėje: „Juk aš buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote, buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte, buvau keleivis, ir mane priglaudėte, buvau nuogas ­ mane aprengėte, ligonis ­ mane aplankėte, kalinys ­ atėjote pas mane.“ Jie bus palaiminti, nes klausė Gerojo Ganytojo balso, kuris „už juos guldė savo gyvybę.“ Jie buvo gailestingi net tam mažiausiajam broliui, nes net jame regėjo Kristų. Tikintiems nebus jokio pasmerkimo. Jiems Teisėjas bus maloningas, nes pats Jėzus liudija: „Kas tiki mane, nors ir numirtų, bus gyvas... Kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, neragaus mirties per amžius, nes iš mirties yra perėjęs į gyvenimą.“ Palaimintieji paveldės nuo pasaulio įkūrimo jiems paruoštą karalystę. Jie gyvens šventųjų bendrystėje su Dievu jo karalystėje amžinai.

Kairėje esantys yra tie, kurie gyveno be Jėzaus, gyveno netikėjimo nuodėmingą gyvenimą. Po mirties jų likimas yra niūrus. „Eikite šalin nuo manęs, prakeiktieji, į amžinąją ugnį, kuri prirengta velniui ir jo angelams!“ – tars jiems Teisusis Teisėjas. Šis sprendimas bus amžinas ir neatšaukiamas.

Evangelija liudija tikėjimo ir gerų darbų sąryšį. Pirmu požiūriu atrodytų, kad dešinėje stovintys bus palaiminti ir paveldės amžinąjį gyvenimą dėl jų gerų darbų. Vis dėlto amžinąjį gyvenimą mes gauname ne už savo gerus darbus, lyg patys jį užsidirbtume, bet todėl, kad mes esame išgelbėti Kristaus mirtimi. „Visi yra nusidėję ir stokoja Dievo garbės, o išteisinami dovanai jo malone dėl Kristaus Jėzaus atpirkimo,“ liudija apaštalas Paulius. „Mes įsitikinę, kad žmogus išteisinamas tikėjimu, be įstatymo darbų,“ sako jis. Kristus mus pilnai atpirko nuo nuodėmių, ir jau dabar padovanoja savo teisumą kiekvienam jį tikinčiam per Evangeliją ir Sakramentus. Jo akyse mes tampame teisiaisiais, nes kaip liudija evangelistas Jonas, “Jo Sūnaus Jėzaus kraujas apvalo mus nuo visų nuodėmių.” Todėl kai amžinybėje bus atvertos mūsų gyvenimo knygos, vietos kur buvo įrašytos mūsų nuodėmės ir mus kaltinantys įrašai bus baltos. Apaštalas Paulius rašo: “[Jėzus] ištrynė mus kaltinantį skolos raštą ir panaikino jį, prismeigdamas prie kryžiaus.” “Taigi dabar nebėra pasmerkimo tiems, kurie yra Kristuje Jėzuje.”

Tačiau mūsų gyvenimo knygose išliks mūsų geri darbai. Jie liudys mūsų gyvą tikėjimą Kristumi, nes laiške visuotinei Bažnyčiai apaštalas Jokūbas kontrastiškai sako: “Kaip kūnas be dvasios yra miręs, taip ir tikėjimas be darbų negyvas.” Mūsų gyvą tikėjimą gražiai papildo geri darbai. Jie liudija mūsų meilę Dievui ir artimui. Laiško Romiečiams komentarų pratarmėje Martynas Liuteris rašo:

„Tikėjimas nėra žmogiškas pamišimas ir svajonė, nors kai kas taip mano… Tikėjimas yra Dievo darbas mumyse. Jis mus keičia ir naujai atgimdo iš Dievo ir pražudo senąjį Adomą mumyse. Tikėjimas mus padaro kitokiais žmonėmis su širdimi, jausmais, drąsa, prasme ir galia bei suteikia mums Šventąją Dvasią. Mes tikime Dievo žodžiu, įkūnijusiu Šventąją Dvasią... Tikėdami mes neklausiame, ar reikia daryti gerus darbus, bet greičiau klausiame, ar jie jau padaryti. Tikėjimas reikalauja nuolatinės veiklos.“

Tikinti širdis žvelgia tik į Gelbėtoją Jėzų Kristų. Tie teisieji Kristų regėjo “net tame mažiausiame brolyje ir seseryje.” Jie darė gailestingumo darbus savaime ir jų nesureikšmino. Maldoje Jėzui jie sakydavo: “[Viešpatie], padarėme, ką turėjome padaryti… Esame tik neverti tarnai.” Jie netgi užmiršdavo savo gerus darbus. Jėzaus akivaizdoje jie klaus: “Viešpatie, kada gi mes tave matėme alkaną ir pavalgydinome, trokštantį ir pagirdėme? Kada gi mes matėme tave keliaujantį ir priglaudėme ar nuogą ir aprengėme? Kada gi matėme tave sergantį ar kalinį ir aplankėme?” Ir atsakys jiems karalius: “Iš tiesų sakau jums, kiek kartų tai padarėte vienam iš šių mažiausiųjų mano brolių, man padarėte.”

Kristaus Bažnyčia laukia jo antrojo atėjimo, ir į būsimąjį susitikimą su Viešpačiu ji žvelgia ne kaip į teismą, o kaip į jos išvadavimą. Jai skirtas Kristaus žodis: „Kas tiki mane, nors ir numirtų, bus gyvas... jis nepateks į teismą, nes iš mirties yra perėjęs į gyvenimą.“ Atpirkėjo atėjimas jai bus malonės ir išvadavimo diena, nes jį tikėjusiems teisiesiems Kristus Karalius ištars: „Ateikite, mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite nuo pasaulio sukūrimo jums paruoštą karalystę!“ Amen.