Artėjant liturginių metų pabaigai Dievo žodžio skaitiniai nukreipia mūsų žvilgsnius į amžinybę. Patriarchas Jobas mūsų gyvenimą sulygina su gėle, kurios žiedas trumpam prasiskleidžia, o po to nuvysta. „Žmogus, gimęs iš moters, gyvena trumpai, bet turi daug vargo, pražysta kaip gėlė ir nuvysta, praskuba tarsi šešėlis ir nesustoja.“ Skaitinys primena Dievo teismą už padarytas nuodėmes amžinybės akivaizdoje, bet Jobas taip pat pranašiškai liudija ateisiantį Gelbėtoją Jėzų Kristų, sakydamas: „Aš žinau, kad mano Atpirkėjas yra gyvas... Matysiu jį savo, o ne kieno kito akimis!“

Apaštalas Paulius laiške taip pat primena mūsų gyvenimo laikinumą. Jis ragina mus gyventi kartu su Viešpačiu Jėzumi Kristumi, nes miręs ir prisikėlęs Jėzus yra ir gyvųjų, ir mirusiųjų Viešpats. Tikinčiųjų vardu laiške Romiečiams jis sako: „Nė vienas iš mūsų negyvena sau, nė vienas sau nemiršta. Ar gyvename, Viešpačiui gyvename, ar mirštame, Viešpačiui mirštame.“ Jis primena Dievo karalystę, kurią Kristus mums užtarnavo savo mirtimi ir prisikėlimu. Šios karalystės duris Dievas mums atvėrė kai ant mūsų buvo užpiltas pilnas malonės ir gyvybės Krikšto vanduo ir pažadėjo pakviesti į ją visus krikštytuosius, kurie iki amžiaus pabaigos išlaikė tikėjimą.

Evangelijoje Jėzus atsakė į fariziejų užduotą klausimą: „Kada ateis Dievo karalystė“. Pastarieji tikėjo, kad Dievo karalystė ateis regimai, kad Dievas įsteigs kažką panašaus į politinį ir ekonominį rojų, kurį valdys tikintieji, o netikintieji bus sunaikinti. Jėzus paneigia tokias mintis. Jis paaiškina jiems, sakydamas: „Dievo karalystė ateina nepastebimai.“ Apaštalas Paulius paliudija, kad Dievo karalystė nėra susieta su ekonominiu gerbūviu ar pertekliumi. „Dievo karalystė nėra valgis ar gėrimas, bet teisumas, ramybė ir džiaugsmas Šventojoje Dvasioje.“

Jėzus sako, kad dėl nuodėmingos žmogaus prigimties niekur žemėje nebus regimos Dievo karalystės, kur visi galėtų pasakyti: „Štai ji čia arba ten.“ – tai yra  geografinės vietovės, kur visi žmonės mylėtų Dievą visa savo širdimi, siela, protu ir jėgomis ir artimą kaip patys save. Tam reikia tobulo žmogaus, tačiau mūsų prigimtis pažeista nuo Adomo ir Ievos paveldėtos įgimtosios nuodėmės, kuri atsiskleidžia įvairiausiais būdais Dievo įsakymų peržengimu. Ar gali būti žemėje vieta, kur visi žmonės švenčia sekmadienį, gerbia tėvą ir motiną, nežudo, nepaleistuvauja, nevagia, sako tik tiesą, negeidžia svetimo vyro ar moters, ar svetimo turto. Nepaisant visų bandymų, žemėje tokios vietos nėra ir nebus. Jėzus sako: „Niekas nepasakys: ‘Štai Dievo karalystė yra čia arba ten!‘“, nes „mano karalystė ne iš šio pasaulio.“

Tačiau pats Jėzus Tėve mūsų maldoje mokina mus melsti: „Teateinie tavo karalystė.“ Jis paaiškina, kad „Dievo karalystė ateina, bet ji ateina nepastebimai.“ Katekizmas išplėtoja Jėzaus žodžius: „Dievo karalystė ateina ir be mūsų maldos, bet mes prašome šioje maldoje, kad ji ir pas mus ateitų. Tai įvyksta, kai dangaus Tėvas mums siunčia savo Šventąją Dvasią ir mes per jo malonę tikime Jo šventuoju Žodžiu ir pamaldžiai gyvename - čionai laikinai ir tenai amžinai.“

Dievo karalystė žemę buvo aplankiusi Jėzaus Kristaus gimimu, kai amžinas Dievo Sūnus, per Šventąją Dvasią įsikūnijo mergelėje Marijoje ir tapo žmogumi. „[Amžinasis] Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų; mes regėjome jo šlovę ­ šlovę Tėvo viengimio Sūnaus, pilno malonės ir tiesos,“ liudija evangelistas Jonas. „Kristuje kūniškai gyvena visa dievystės pilnatvė,“ skelbia apaštalas Paulius. Jėzus atėjo į pasaulį, kad mums apreikštų gerąją žinią - Evangeliją, jog savo mirtimi jis atpirks nuodėminguosius ir mums atvers vartus į Dievo karalystę. „Aš gyvenu ir jūs gyvensite,“ sako jis. Jis, Dievo karalystės Karalius, aplankė žemę, todėl fariziejų paklaustas, kada ateis toji karalystė, atsakė: „Ji jau dabar yra tarp jūsų.“ Jis siuntė 70 mokinių pas „pražuvusias Izraelio avis“, sakydamas: „Eikite ir skelbkite, jog prisiartino dangaus karalystė.“

Jėzus mus ragina melsti Dievą, kad jo karalystė ateitų ir šiandien tarp mūsų, prašyti Šventosios Dvasios, kad per jo šventąjį žodį, Dievo Dvasia mus apšviestų ir stiprintų tikėjimą. Dievo karalystė neateina, regimai, geografiškai, tačiau ji yra tarp mūsų bažnyčioje, kai mes klausomės šventojo žodžio, kai pats Kristus mus aplanko Sakramento duonoje ir taurėje savo kūnu ir krauju. Tačiau „Tėve mūsų“ maldoje mes prašome, kad ji pas mus ateitų ne tik sekmadienį bažnyčioje, bet kad mūsų tarpe pasiliktų ir įsigalėtų. Ji pasilieka tarp tų, kurių tarpe Dievo vardas yra laikomas šventu ir kurie šlovina Dievą žodžiais ir krikščionišku gyvenimu. Melsdami Dievo karalystės, mes prašome, kad ir kiti žmonės jos trokštų ir taptų jos šalininkais, kad ji tarp krikščionių plistų pasaulyje ir kuo daugiau žmonių būtų išgelbėti.

Martynas Liuteris sako, kad tarti „Teateinie tavo karalystė“ reiškia sakyti: „Mielasis Tėve, prašome Tave duoti mums pirmiausia savo žodį, kad Evangelija būtų visame pasaulyje skelbiama teisingai; antra, kad Tavo žodis tikėjimu būtų priimamas, mumyse veiktų ir gyventų, taigi kad Tavo karalystė viešpatautų taip mūsų per žodį ir Šventosios Dvasios galia, o velnio karalystė būtų sunaikinta, kad jis nebeturėtų nei teisės į mus, nei valdžios mums, kol pagaliau ji bus visiškai sugriauta, o nuodėmė, mirtis ir pragaras bus išnaikinti, idant amžinai gyventume visiškame teisingume ir palaimoje".

Tokiu būdu Dievo karalystė mus aplanko dvejopai. Jis mus lanko čia žemėje ir įsigali tarp mūsų bei mumyse kai skelbiama Evangelija ir teikiami sakramentai. Ji yra šventųjų bendrystėje arba šventoje bendruomenėje, kur Šventoji Dvasia per Dievo žodį padovanoja tikėjimą ir kur tikėjimas atsiskleidžia gerais darbais. Kristus mus ragina iš dangiškojo tėvo prašyti ne tik kasdieninės duonos, bet siekti šių amžinųjų gėrybių: „Jūs pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir jo teisumo, o visa tai bus jums pridėta.“

Dievo karalystė mus taip pat lanko apreiškimu. Į ją Kristus mus po Krikšto, lyg Nojaus arkoje, tai yra bažnyčios laivelyje, saugiai veda per šio pasaulio audras ir išbandymus.  Šią amžiną karalystę savo akimis išvysime laiko pabaigoje. Apaštalas Paulius sako: „Dabar mes regime lyg veidrodyje, mįslingu pavidalu, o tuomet regėsime akis į akį. Dabar pažįstu iš dalies, o tuomet pažinsiu, kaip pats esu pažintas. Ji mus galiausia aplankys Kristaus antrojo atėjimo metu, kai Kristus Karalius jau po žemės kovų ir paskutiniojo teismo tars jo dešinėje stovintiems tikintiesiems: „Ateikite, mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite nuo pasaulio sukūrimo jums paruoštą karalystę!“ Amen.