Laiške Romiečiams apaštalas Paulius pasako Jėzaus gimimo, mirties ir prisikėlimo priežastį – kad mes būtume išteisinti ne savo pastangomis ar darbais, o tik tikėjimu į Jėzų Kristų ir iš jo malonės gautume amžinąjį gyvenimą. „Visi yra nusidėję ir stokoja Dievo garbės, o išteisinami dovanai jo malone dėl Kristaus Jėzaus atpirkimo.“

Šiandien mes švenčiame Reformacijos dieną. Ji prasidėjo 1517 m. spalio 31 dieną, kai Vokietijos Vitenbergas ir visa Vakarų Bažnyčia ruošėsi švęsti Visų šventųjų dieną. Šventės išvakarėse 34 metų augustiniečių vienuolis Martynas Liuteris prie Vitenbergo Pilies bažnyčios durų prikalė 95 tezes. Jomis jis kvietė diskutuoti apie indulgencijų raštus. Jis pats dar nežinojo kokią audrą šios tezės sukels ir kad jomis prasidės bažnyčios Reformacija, kuri pasieks ir Lietuvą, kuri tik prieš 130 metų tapo krikščioniška.

Kai Martynas Liuteris kalė tezes, Pilies bažnyčioje ant 17 šoninių altorių kunigai aukojo mišias už gyvuosius ir mirusius, kad jiems užtarnautų Dievo malonę. Buvo mokoma, kad Kristus savo mirtimi atpirko tik nuo amžino pasmerkimo, bet už padarytas asmenines nuodėmes, priklausomai nuo jų gausos ar sunkumų, mirusysis per kančią turi apsivalyti skaistykloje. Turtinga bajorija mokėjo didelius pinigus, kad už juos Kristus mišiose būtų aukojamas dieną ir naktį. Mirštantieji žinojo, kad po mirties jie bus baudžiami skaistykloje už nuodėmes, kurias sukaupė per gyvenimą, todėl dar prieš mirštant pasirūpindavo, kad jų bausmės laikas būtų kaip įmanoma trumpesnis.

Kaldamas tezes Liuteris dar tikėjo skaistyklos egzistavimu. Kas jį piktino, tai – indulgencijų raštai, apie kuriuos buvo mokoma, kad juos nupirkus, tėvo, motinos, brolio ar sesers kančios laikas skaistykloje bus sumažintas. Per visus šventuosius į Vitenbergą turėjo atvykti indulgencijų pardavinėtojai, nes į miestą tomis dienomis suplaukdavo žmonių minios. Prieš tuos pardavinėtojus Liuteris prikalė garsiąsias tezes. „Klysta tie indulgencijų skelbėjai, kurie sako, kad popiežiaus indulgencijos atpalaiduoja ir išgelbsti žmogų nuo bet kokios bausmės,“ – skelbė jis 21-oje tezėje. Tezėse nė žodžiu nebuvo užsiminta apie bažnyčios Reformaciją, tačiau ji prasidėjo. Ji įvyko Vokietijoje, Skandinavijoje, Baltijos šalyse ir kituose kraštuose. 1530 m. paskelbus Augsburgo išpažinimą, buvo apibrėžtas Liuteronų Bažnyčios mokymas. Išpažinimas skelbė: „Mūsų bažnyčia nė vienu tikėjimo straipsniu neprieštarauja Katalikų Bažnyčiai ir atsisako tik kelių piktnaudžiavimų… priimtų dėl laikų pagedimo.“

Kokia gi buvo pagrindinė Reformacijos žinia? Ją mes suprasime pažvelgę į paties Liuterio išgyvenimus dėl sielos išgelbėjimo.

Dievo žodis praneša, kad dėl asmeninių nuodėmių kiekvienas žmogus yra pasmerktas amžinai pražūčiai. Net tomis nuodėmėmis, kuriomis nusidedame prieš artimą, tai yra peržengiame 4-10 įsakymus, mes nusidedame ne tik prieš jį, bet pirmiausia įžeidžiame Dievą. „Nėra jokio skirtumo [tarp žmonių]“, - sako apaštalas Paulius, „nes visi yra nusidėję ir stokoja Dievo garbės.“ Per nuodėmę į pasaulį atėjo ir mirtis. „Kaip per vieną žmogų nuodėmė įėjo į pasaulį (turima mintyje mūsų protėvių – Adomo ir Ievos nuodėmę), o per nuodėmę mirtis, taip ir mirtis prasiskverbė į visus žmones, nes visi nusidėjo.“ Kad ir kaip stengtumėmės būti teisiais Dievo akyse, dėl įgimtosios nuodėmės mes vis tiek nusidedame mintimis, žodžiais ir darbais, todėl už padarytas nuodėmes esame nusipelnę amžinojo pasmerkimo. „Dievo įstatymo darbais jo akivaizdoje nebus  išteisintas nė vienas žmogus. Per įstatymą tik pažįstame nuodėmę,“ – liudija apaštalas. Kai Paulius kalba apie Dievo teismą, jis pavartoja žodį „hypodikos“ („kaltas“ prieš Dievą). Juo apibūdinama kaltinamojo asmens būsena, kai jis, išnaudojęs visą galimą gynybą, daugiau nieko nebeturi pasakyti prieš jam pateiktus kaltinimus ir nebegali išvengti pasmerkimo su visomis jo pasekmėmis. Vokiečių giesmininkas Bartolomiejus Ringvaldas giesmėje apie amžinybę klausia: „Kaip nuodėmingasis teisme / Galėtų apsiginti? / Kas gi užstos tenai mane, /  Kas kaltę panaikintų?“

„Kaltas,“ – tars neatgailaujančiam Dievo įstatymo peržengėjui amžinajame teisme Teisėjas.

„Būdamas vienuoliu aš gyvenau nepriekaištingą gyvenimą“ – vėliau prisimins Martynas Liuteris, - „bet vis tiek savo sieloje jaučiau, kad esu nusidėjėlis prieš Dievą su ypač neramia sąžine. Aš negalėjau patikėti, kad galėčiau nuteikti Dievą savo naudai per gerus darbus.“ Jį neramino klausimas: „Kaip nusidėjėlis gali būti teisus prieš Dievą? Kaip nusidėjėlis gali rasti maloningą Dievą?“ Nepaisant visų jo darbų, aukojamų mišių, vienuoliško gyvenimo, jis liudijo, kad nemėgo žodžių „Dievo teisingumas“ „Aš iš tikrųjų bandžiau suprasti Pauliaus laišką romiečiams, bet kas mane stabdė.., tai eilutė pirmame perskyrime: „[Evangelijoje] apsireiškia Dievo teisingumas.“ (Rom 1,17) Aš nekenčiau pasakymo ‚Dievo teisingumas‘, nes tai aš supratau kaip teisingumą, kuriuo teisingasis Dievas nubaus nusidėjėlius.“

„Galiausiai, Dievo malonės dėka, mąstydamas dieną ir naktį, aš ėmiau suprasti ką reiškia žodžiai ‚[Evangelijoje] apsireiškia Dievo teisingumas‘. Dievo teisingumas yra dovana, kurią mes gauname per tikėjimą. Dievas mus išteisina (nusidėjėliai tampa teisūs jo akyse) per tikėjimą, kaip parašyta, ‚teisusis gyvens tikėjimu‘. Tada pasijutau lyg gimęs iš naujo ir patyriau, jog praėjau lyg pro Rojaus vartus… Aš pradėjau mylėti pasakymą ‚Dievo teisingumas‘.“

Evangelija skelbia Dievo teisingumą, tačiau tikinčiam žmogui į Jėzų Kristų „Dievo teisingumas“ reiškia maloningą Dievą, kuris iš malonės per tikėjimą dovanoja Kristaus teisumą. Todėl įžangoje laiške Romiečiams apaštalas rašo:  „Paulius, Jėzaus Kristaus tarnas, išskirtas [skelbti] Dievo Evangeliją... O ji kalba apie jo Sūnų..., šventumo Dvasia per prisikėlimą iš numirusių pristatytą galingu Dievo Sūnumi, ­ Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį. Per jį esame gavę malonę.“

Čia yra pagrindinis skirtumas tarp viduramžių ir liuteronų bažnyčios. Viduramžių bažnyčia skelbė, kad Kristus atpirko nuo amžino pasmerkimo, ir žmogus prie savo išgelbėjimo (nuo bausmės skaistykloje) turi prisidėti savo nuopelnais. Liuteronų bažnyčia moko, kad Kristus pilnai žmogų atpirko nuo nuodėmių, ir padovanoja savo teisumą iš malonės kiekvienam jį tikinčiam per Evangeliją ir Sakramentus, nes pats Jėzus sako: „jei Sūnus jus išvaduos, tai būsite iš tiesų laisvi.“ Evangelija atkartoja Pauliaus žodžius laiške Romiečiams: „Mes įsitikinę, kad žmogus išteisinamas tikėjimu, be įstatymo darbų.“ Kristus savo nekaltu kentėjimu ir mirtimi pilnai mus atpirko iš nuodėmės ir pasmerkimo, ir tikinčiajam šį teisumą teikia dovanai. „Tai Dievo teisumas, tikėjimu į Jėzų Kristų duodamas visiems tikintiesiems. Nėra jokio skirtumo, nes visi yra nusidėję ir stokoja Dievo garbės, o išteisinami dovanai jo malone dėl Kristaus Jėzaus atpirkimo.“

„Kaip nuodėmingasis teisme / Galėtų apsiginti? / Kas gi užstos tenai mane, / Kas kaltę panaikintų?“ - klausia Bartolomiejus Ringvaldas, ir atsako: „Mane Tu, Jėzau, gelbėsi, / Nes aplankei pasaulį šį / Kaltųjų išganyti.“

Todėl liuteroniškoji Reformacija skelbia tris mūsų išgelbėjimo lotyniškas „sola“: „Sola fide“ – „vien per tikėjimą,“ „sola gratia“ – „vien iš malonės,“ „solus Christus“ – „vien per Kristų.“ Evangelija skelbia teisingąjį Dievą, kuris siuntė savo Sūnų Jėzų Kristų mūsų išgelbėjimui. „Dievas jį paskyrė permaldavimo auka, jo kraujo galia veikiančia per tikėjimą.“ Nors sielos viduje žinome, kad esame nusidėjėliai, dėka Kristaus tikintiesiems padovanoto teisumo, kurį gauname per Evangelijos klausymą, Krikštą, Absoliuciją ir Kristaus kūną ir kraują Altoriaus sakramente, Dievo akyse mes nebesame nusidėjėliai, bet jo vaikai, nes Kristuje „turime atpirkimą jo krauju ir nuodėmių atleidimą jo malonės gausa.“

Tad liuteroniškoji Reformacija buvo kristocentrinė teologinė reformacija. Liuteris nesiekė reformuoti bažnyčios ir savęs nelaikė reformatoriumi. Jis skelbė Evangeliją, o kur ji skelbiama, savaime atkrinta visa, kas ją užgožia. Bažnyčioje buvo paliktas tik vienas centrinis altorius, nes nėra skaistyklos, iš kurios kančių reikėtų mišiomis traukti numirusius, Sakramento taurė pradėta teikti liaudžiai, mišios pradėtos švęsti gimtąja kalba. 16 amžiuje iš toliau atvykę svečiai nepajėgdavo lengvai atskirti liuteroniškos bažnyčios nuo katalikiškos, nes liuteroniškoji reformacija vyko ne laužtuvais ir kūjais kaip Šveicarijoje, Olandijoje ar Anglijoje, kur buvo griaunamos šventųjų statulos, deginami paveikslai, pjaustomi krucifiksai, o Evangelijos skelbimu, kurios centre yra Jėzus Kristus, mūsų Viešpats, kuris pridengia tikinčiuosius savo teisumu, dėl ko Dievas nebeįskaito mūsų nuodėmių. Dėl Kristaus Dievas mums yra maloningas Dievas. Amen.