“Sūnau, tau atleidžiamos nuodėmės!” tarė Jėzus paralyžuotam žmogui. Dėl šių žodžių Jėzumi ėmė piktintis kambaryje sėdėję Rašto aiškintojai. “Kaip jis drįsta taip kalbėti? Juk jis piktžodžiauja! Kas gi gali atleisti nuodėmes, jei ne vienas Dievas?!”

Tas ligonis sirgo sunkia liga. Jis buvo visiškai paralyžuotas ir jo gyvenimas priklausė tik nuo kitų malonės. Jo aplinkoje buvo maloningų žmonių. Tokie buvo tie keturi vyrai. Išgirdę apie gausius pagydymus Kafarnaume, jie nusprendė sergantį bičiulį atnešti ant neštuvų pas Jėzų. Gal didysis sielos bei kūno Gydytojas ir jį pagydys. “Sūnau, tau atleidžiamos nuodėmės!” – tarė jam Jėzus,

Girdint šią istoriją gali kilti mintis, kad visos mūsų ligos yra dėl mūsų padarytų nuodėmių. Juk Dievas pažadėjo bausti už 10-ies jo įsakymų peržengimą, todėl ligą kai kas gali priimti kaip Dievo bausmę.

Iš tiesų, žmogus yra mirtingas dėl nuodėmės. „Kadangi valgei nuo to medžio, nuo kurio tau neleista valgyti, tu mirsi,“ – tarė Dievas Adomui. “Kaip per vieną žmogų nuodėmė įėjo į pasaulį, o per nuodėmę mirtis, taip ir mirtis prasiskverbė į visus žmones, nes visi nusidėjo,” liudija apaštalas Paulius laiške Romiečiams. Dėl įgimtosios nuodėmės esame mirtingi – senstame, mus lanko ligos, kol galiausia Dievas pašaukia iš šio pasaulio.

Tačiau mūsų ligų nė vienas neturėtume priimti kaip bausmę už asmenines nuodėmes, nes nė vienas negalime suvokti Dievo minčių. Dievo valia mums pažįstama tik tiek, kiek ji mums apreikšta Šventame Rašte. Sentėvis Jobas buvo doras, dievobaimingas, ir besišalinantis pikta žmogus. Taip jį apibūdino Dievas. Bet jį ištiko daugelis nelaimių ir galiausia aplankė raupsai. “Ką tu padarei, kad Dievas tave taip baudžia?” – klausė jo draugai. Jobas neneigė, kad jis, kaip ir kiekvienas žmogus, nuodėmingas, tačiau nerado savyje žinomos nuodėmės, už kurią Dievas turėtų taip stipriai jį bausti. Per Jobo kančią Dievas nurodo į jo Sūnų Jėzų Kristų. Išpildydamas pranašo Izaijo žodžius, šventasis Jėzus pats kančioje “prisiėmė mūsų prisiėmė mūsų negalias, sau užsikrovė mūsų skausmus.  Bausmė ant jo krito mūsų išganymui, ir mes buvome išgydyti jo žaizdomis.” Savo skausme Jobas pranašavo Kristaus atėjimą. “Aš žinau, kad mano Atpirkėjas gyvas” – pranašiškai ištarė jis. “Galų gale jis pakils kaip liudytojas žemėje. Matysiu jį savo, o ne kieno kito akimis!”

Todėl savo ligos neturėtume lengvabūdiškai suvokti kaip bausmę už nuodėmes. Ar mes galime pažinti Dievo išminties gelmes? Prisiminkime Jono evangelijoje aprašytą istoriją, kaip Jėzus pamatė žmogų, aklą gimusį. Mokiniai paklausė: kas nusidėjo ­ jis pats ar jo tėvai, ­ kad gimė neregys?“ Jėzus atsakė: „Nei jis nenusidėjo, nei jo tėvai, bet jame turi apsireikšti Dievo darbai.” Mes negalime atsakyti egzistencinių klausimų, nes į juos atsakymą žino tik vienas Dievas. Tik mes turime prisiminti, kad Dievas mūsų atžvilgiu dėl Jėzaus yra maloningas . Tikintieji ligose įžvelgia maloningą Dievą. “Jūs girdėjote apie Jobo ištvermę ir matėte, kokia buvo jam Viešpaties skirta pabaiga, nes Viešpats kupinas užuojautos ir gailestingumo,” liudija apaštalas Jokūbas.

Bet tas ligonis, kurį keturi vyrai, negalėdami patekti pro duris, nuleido pas Jėzų paardę stogą, buvo suparalyžiuotas dėl nuodėmių. Jis pats galbūt to nežinojo, tačiau tai žinojo Dievas, nes Jėzus jam ištarė: “Sūnau, tau atleidžiamos nuodėmės!”

Evangelija toliau perteikia Jėzaus pokalbį su Rašto žinovais, kurie taip pat buvo tame kambaryje. Jie svarstė savo širdyje: “Kaip jis drįsta taip kalbėti? Juk jis piktžodžiauja!” Jų supratimu, piktžodžiavimas Dievo atžvilgiu buvo mirtina nuodėmė. Mozės įstatymas nurodė: “Kas piktžodžiautų Viešpaties vardui, bus nubaustas mirtimi. Visa bendrija užmuš piktžodžiautoją akmenimis.”

Iš tiesų, tik vienas Dievas gali atleisti nuodėmes. Kai karalius Dovydas nusidėjo ir išpažino savo nuodėmę, pranašas Natanas nesakė: “Tavo nuodėmė tau atleista”, bet “Viešpats atleidžia tavo nuodėmę. Tu nemirsi.” Tačiau taikyti šiuos žodžius Jėzui buvo neteisinga. Jis, Dievo Sūnus, antrasis Šventosios Trejybės asmuo, yra tikras Dievas ir žmogus. Būdamas Dievas, jis regėjo tų Rašto aiškintojų mintis. Todėl jis paklausė: “Kam taip manote savo širdyje? Kas lengviau ­ ar pasakyti paralyžiuotam: ‘Tau atleidžiamos nuodėmės’, ar liepti: ‘Kelkis, pasiimk neštuvus ir vaikščiok’?”

Iš tiesų, ištarti žodžius “tau atleidžiamos nuodėmės” gali bet kas ir to niekaip neis patikrinti, nes tai priimama tik tikėjimu. Tačiau ištarti: “Kelkis, imk savo patalą ir vaikščiok?” niekas nedrįs, nes nuo jo žodžių paralyžuotasis neatiskels. Todėl, kad parodyti, jog Žmogaus Sūnus turi galią atleisti žemėje nuodėmes, Jėzus tarė jam: “Sakau tau: kelkis, imk savo neštuvus ir eik namo!” Šis atsikėlęs tuojau pasiėmė neštuvus ir šlovindamas Dievą nuėjo namo.”

Atleisdamas nuodėmes ir išgydydamas paralyžuotąjį Jėzus parodė savo dievišką prigimtį. Jis yra Dievas, kuris mums atleidžia nuodėmes, o, kaip liudija katekizmas, “kur yra nuodėmių atleidimas, ten yra gyvybė ir išgelbėjimas”. Jėzus yra tikras Dievas, gimęs iš Tėvo prieš visus amžius ir tikras žmogus, gimęs iš mergelės Marijos. Jis ne tik atėjo išgydyti paralyžuotąjį ir kitus ligonius, bet mus visus  atpirkti iš nuodėmės ir amžinosios mirties. Jo paties mirtis ir prisikėlimas yra daug didesnis jo dieviškumo ženklas, nei to paralitiko išgydymas. Didįjį Penktadienį prisiėmęs mūsų nuodėmes ir su jomis mirdamas už mus, jis išgelbėjo mus iš amžinosios mirties, o Velykų rytą prisikeldamas iš numirusių jis parodė būsimą mūsų prisikėlimą ir amžinąjį gyvenimą.

Nuodėmių atleidimą Dievas šiandien teikia per bažnyčią, per jo absoliucijos žodį. “Imkite Šventąją Dvasią,” tarė jis apaštalams. “Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos.” Jis atleidžia mūsų nuodėmes per bažnyčios teikiamas malonės priemones: “Gerkite visi [iš tos taurės], nes tai yra mano kraujas, kuris už jus išliejamas nuodėmių atleidimui.” Atleidimo malonę jis mums asmeniškai parodė Šventame Krikšte, apie kurį apaštalas Paulius sako: “Jis išgelbėjo mus Šventosios Dvasios atgimdančiu ir atnaujinančiu nuplovimu ne dėl mūsų atliktų teisumo darbų, bet iš savo gailestingumo.”

Prieš išgydydamas ligonį Jėzus atkreipė dėmesį į tų keturių vyrų tikėjimą. Jų tikėjimas turėjo regimą išraišką. Juk kas ardytų stogą, kad nuleisti pas Jėzų ligonį, jei abejotų Jėzaus dieviška galia? Neveltui evangelistas rašo, kad Jėzus kreipėsi į paralyžiuotąjį išvydęs jų tikėjimą. Tikėjimu ir tas paralyžuotasis priėmė nuodėmių atleidimą. Tikėjimas turi regimą išraišką. Mūsų atėjimas į bažnyčią liudija mūsų tikėjimą. Mūsų pamaldus gyvenimas taip pat yra akivaizdus mūsų tikėjimo liudijimas. Mūsų geri darbai Dievo garbei ir artimo labui yra mūsų gyvo tikėjimo ženklas. Tad testiprina Dievas savo žodžiu ir sakramentu mūsų tikėjimą ir tebūna jis regimas. Amen.