Teismo dieną amžinybės akivaizdoje kiekvienam bus užduotas klausimas: „Ar mylėjai Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, siela, protu ir jėgomis... Ar mylėjai artimą kaip save patį?“ Jėzus sako, kad tai yra ko labiausiai iš mūsų nori Dievas. „Nėra didesnio įsakymo už šiuodu,“ – taria jis. Ir kai Rašto aiškintojas pasakė: „[Iš tiesų] Dievas yra vienintelis ir nėra kito šalia jo; o mylėti jį visa širdimi, visu protu ir visomis jėgomis bei mylėti artimą kaip save patį svarbiau už įvairias aukas”, Jėzus jam atsakė: “Tu netoli nuo Dievo karalystės!”

Ką reiškia mylėti Dievą? Tai pirmiausiai jį tikėti ir juo vienu pasikliauti visais gyvenimo atvejais, nes jis yra vienintelis yra viso gėrio ir malonės šaltinis. Dievas nori, kad mūsų širdis pasitikėtų juo, o ne kuo kitu. Martynas Liuteris sako: „Dievo neinasi paimti ir nutverti pirštais, arba įkišti į maišą ar uždaryti skrynioje. O paimsi jį tada, kai jį nutvers ir jo laikysis tavo širdis.“ Todėl pats Dievas sako: „Paimk į širdį šiuos žodžius ir įdiek juos savo vaikams: ‚Mylėk viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visomis jėgomis.“

Dievas yra tai, kuo mes pasitikime, iš kurio laukiame gėrio, kuriam pavedame savo širdį ir kuriam meldžiamės. Tačiau širdis gali sau susikurti netikrą Dievą ir jam melstis. Kristaus laikais ryškiausias pavyzdys buvo romėnų ir graikų dievai. Pavyzdžiui tie, kurie siekė valdžios, norėjo laimėti kare, pasitikėjo Jupiteriu, jį iškeldami tarp aukščiausių dievų. Kurie siekė turtų, pasitikėjo Hermiu, kurie troško malonumų ir linksmybių, melsdavosi Venerai. Nėščiosios prašydavo malonės iš Dianos. Pagonys iš dievų panteono pasidarydavo savo dievu tą, prie kurio linko širdis. Todėl Dievas sako: „Aš esu Viešpats tavo Dievas, neturėk kitų dievų šalia manęs.“ Mes turime jį mylėti visa savo širdimi, siela, protu ir jėgomis.

Mylėti Dievą, tai nenaudoti piktam jo vardo. Kaip gali būti piktai Dievo vardas naudojamas? Pirmiausiai meluojant, prisidengus Dievo vardu, bandyti jo vardu ką nors prakeikti, ar keiktis jo vardu. Šiandien žmonės vieni kitus apgaudinėdami retai prisiekia Dievo vardu, tačiau kaip dažnai girdime kai Dievo vardu keikiamasi, kai jo vardu buriama ir kerima. Jo vardas yra šventas, todėl jį turime vartoti tik šventąja prasme – kai meldžiamės, giedame, skelbiame jo darbus. „Viešpats nepaliks nenubausto to, kuris naudoja piktam jo vardą“.

Dievą mylėti širdimi, tai sekmadienį ateiti į bažnyčią ir kartu su tikėjimo broliais bei seserimis pasimelsti, jį pašlovinti giesme, išgirsti, ką jis moko mus savo žodžiu. Nes kaip mes galime mylėti Dievą, jei nepažįstame jo iš jo žodžio? Jeigu mes labai retai ateiname į bažnyčią būdami sveiki, tai ženklas, kad širdis turėtų labiau pasitikėti Dievu. Vieną dieną Viešpats savaitėje pašventino, kad mes sekmadienį žodžiais ir darbais gyventume ir elgtumės šventai. Tą dieną mes pašventiname, kai apmąstome Dievo žodį ir jį tariame lūpomis.

Mes mylime Dievą įvairiais būdais jam tarnaudami. Dievą mylintys tėvai augina savo vaikus tikėjime. Mūsų auka bažnyčiai taip pat meilės Dievui parodymas. Dievą mylintis muzikas tarnauja jo garbei savo talentais. Meilė Dievui visuomet turi savo praktinę išraišką. Kai mes puošiame bažnyčią, kai dalyvaujame talkose ją tvarkydami, tai irgi mūsų meilės Dievui išraiška.

Meilė Dievui taip pat pasireiškia ir meile artimui. „Jei kas sakytų: ‚Aš myliu Dievą,‘ o savo brolio nekęstų, tasai melagis. Kas nemyli savo brolio, kurį mato, negali mylėti Dievo, kurio nemato“ rašo apaštalas Jonas. Todėl paklaustas, koks yra visų pirmasis įsakymas, Jėzus meilę Dievui ir artimui apjungia, sakydamas: „Nėra įsakymo, didesnio už šiuodu.“

Dievas pasako, kaip mes turime mylėti artimą: „Kaip save patį“. Jėzus sako: „Visa, ko norite, kad jums darytų žmonės, ir jūs patys jiems darykite.“ „Kaip aš jus mylėjau, taip ir jūs mylėkite vienas kitą! Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai.“

Meilė artimui, kaip ir meilė Dievui visada turi savo praktinę išraišką. Dievas šią meilę apibrėžia likusiais septyniais įsakymais – kai gerbiame tėvus, neperžengiame santuokos, nedarome artimo gyvybei žalos, nevagiame, neliudijame neteisiai, netykojame tariama teise ar klasta paimti to, kas priklauso artimui.

Kristaus laikais žydams artimas buvo tas, kuris gyvena šalia, ir tik tautietis. Palyginimu apie gerąjį Samarietį Jėzus išplečia artimo sąvoką. Pro tą plėšikų sumuštą žydą praėjo du jo tautiečiai ir nepasigailėjo. Jo žaizdas aprišo svetimtautis samarietis. Kristus išplečia artimo sąvoką, sakydamas, kad artimas yra kiekvienas žmogus, kurio gyvybė atsiduria pavojuje.

Kai Rašto aiškintojas sutiko, kad Jėzus gerai atsakė į jo klausimą apie visų pirmą įsakymą, Jėzus jam tarė: “Tu netoli nuo Dievo karalystės!”

Jėzus pasakė, kad tas mokytojas ėjo teisingu keliu, tačiau dar nebuvo išgelbėtas. Kodėl? Dievo Įstatymas rodo mums kelią į Dievo karalystę, bet neįveda į ją. Įstatymas yra tobulas, o mes dėl įgimtosios ir asmeninių nuodėmių nesame tobuli. Įstatymas parodo, ką mes turime daryti, bet jis nepadeda mums įvykdyti. Dievo Įstatymas parodo, kur mes suklupome, tačiau nepašalina mūsų nuodėmių. Mes galime rodyti meilę Dievui ir artimui tik išoriškai, kas kitiems regima akims, o Dievas žvelgia į širdį. Apaštalas Paulius sako: „Teisūs Dievo akyse juk ne įstatymo klausytojai; teisūs bus pripažinti įstatymo vykdytojai.“ Ir kuo greičiau mes tai suprantame ir išpažįstame, tuo greičiau matome, kad reikia kažko daugiau, nei mūsų pačių pastangų, kad Viešpats mus priimtų į savo karalystę.

Todėl, kai žmonės kartą Jėzaus paklausė: „Ką mums veikti, kad darytume Dievo darbus?“ Jėzus atsakė: „Tai ir bus Dievo darbas: tikėkite tą, kurį jis siuntė.“ Šį tikėjimo daigelį mūsų širdyje per šventą žodį pasodina Šventoji Dvasia. Mes žinome, kad nepajėgiame mylėti Dievo visa širdimi ir siela, ir artimo kaip patys save, tačiau Dievas siuntė mums savo Sūnų, kuris mūsų vietoje pilnai įvykdė Įstatymą. Per mergelę priėmęs kūną ir būdamas be nuodėmės, jis tikrai mylėjo dangišką Tėvą visa širdimi, siela, protu ir jėgomis, ir mus, jo brolius ir seseris, kaip patį save. „Dievas mums parodė savo meilę tuo, kad Kristus numirė už mus“, liudija apaštalas Paulius ir tęsia, sakydamas: „Dievas panorėjo jame apgyvendinti visą pilnatvę ir, darydamas jo kryžiaus krauju taiką, per jį sutaikinti su savimi visa, kas yra žemėje ir danguje.“ Todėl per Kristų Dievas dabar mums maloningas ir šią Dievo malonę per pasiekiame tikėjimu į Jėzų Kristų. Jo atpirktiems jis nebesako: “Tu netoli nuo Dievo karalystės!”, bet per tikėjimą, per Krikštą ir jo Kūną ir Kraują Sakramente mums taria: „Ateik į savo maloningo Viešpaties džiaugsmą.“ Amen.