2020-09-13

14 sekmadienis po Švč. Trejybės

Kunigas:
Passage: Lk 17, 11-19

Išgirdę šią evangeliją mes pirmiausia atkreipiame dėmesį į padėką. Dešimt išgijo, bet tik vienas atėjo padėkoti. Kaip mus dar vaikystėje tėvai mokė pasakyti “ačiū”, taip ir psalmistas Dovydas mus moko dėkoti Dievui. “Dėkokite Viešpačiui, nes jis yra geras ir jo malonė yra amžina.” Vis dėlto ši evangelija mums skelbia žymiai daugiau, nei padėką.

Jėzus sutiko dešimt raupsuotųjų kelyje į Jeruzalę. Ten jis keliavo “atiduoti savo gyvybę kaip išpirką už daugelį.“ Lukas rašo: “Jėzus ryžtingai nukreipė savo žingsnius į Jeruzalę” ir kelyje tarp Samarijos ir Galilėjos jį pasitiko raupsuotieji. Tai buvo pasienio teritorija tarp žydų ir samariečių – dviejų tautų, kurios nesutarė tarpusavyje. Jų santykius atspinti atsitikimas su apaštalais, kuriuos Jėzus išsiuntė į samariečių kaimą jam nakvynės paruošti. Samariečiai „nesutiko jo priimti, nes jis keliavo į Jeruzalę.” Tai išgirdę apaštalai Jokūbas ir Jonas sušuko: Viešpatie, jei nori, mes liepsime ugniai kristi iš dangaus ir juos sunaikinti!“ Bet jis atsisukęs sudraudė juos.

Tautinė neapykanta išnyko tarp dešimties raupsuotųjų. Jų kūnus išbėrus raupsams, juos suvienijo bendras likimas, raupsuotųjų bendruomenė, kuri gyveno pasienyje, atokiau nuo žmonių. Jų ateitis buvo beviltiška. Jie priklausė tik nuo artimųjų, kurie padėdavo maisto. Mozės įstatymas nurodo: “Kiekvieno raupsų liga sergančio drabužiai turi būti suplyšę ir galvos plaukai sutaršyti. Jis turės prisidengti burną ir šaukti: ‚Nešvarus, nešvarus!‘ Būdamas nešvarus, jis turi gyventi atskirai; jo gyvenvietė turi būti už stovyklos.” Neabejotinai jie savyje kėlė klausimą, kodėl juos ištiko toks likimas. Lygiai kaip ir šiandien susirgęs sunkiai pagydoma ar nepagydoma liga, žmogus klausia, kodėl taip su juo atsitiko. Ne į visus egzistencinius klausimus mes rasime atsakymus. Būna ligos dėl mūsų pačių nuodėmių, tačiau būna ir tokios, į kurias atsakymą žino tik vienas Dievas.

Raupsuotieji girdėjo apie Jėzų. Lukas prieš tai aprašė atsitikimą su raupsuotuoju, kuris maldavo Jėzų pagalbos. “Viešpatie, jei tik panorėsi, gali padaryti mane švarų!” Jėzus jį palietė ranka ir tarė: “Noriu, būk švarus!” Garsas apie Jėzų sklido vis plačiau. Tie dešimt raupsuotųjų ieškojo Jėzaus, bet jį pamatę jie nesakė “nešvarus, nešvarus,” o garsiai šaukė: “Jėzau, Mokytojau, pasigailėk mūsų!” Jėzus pažvelgė į juos ir pasakė: “Eikite, pasirodykite kunigams! Ir beeidami jie pasveiko.“

Raupsuotieji iš žmonių nesitikėdami išgydymo Jėzuje regėjo daugiau nei žmogų. Jie dar nežinojo, kad jis yra Dievas ir žmogus viename asmenyje, tačiau jie tikėjo Jėzaus žodžiu kaip Dievo žodžiu. Jei aną raupsuotąjį Jėzus išgydė paliesdamas ranka, tai jiems jis neatliko jokio gydymo veiksmo, bet tik pasakė: “Eikite, pasirodykite kunigams!” Jie pasitikėjo Jėzaus žodžiu ir beeidami pasveiko. Kaip tam sugrįžusiam padėkoti samariečiui Jėzus pasakė: “Tavo tikėjimas išgelbėjo tave,” taip ir likusius devynis išgydė tikėjimas Dievu. Kur nėra tikėjimo, ten nėra išgelbėjimo. Kai Jėzus aplankė savo tėviškę Nazaretą ir mokė sinagogoje, tėvynainiai kalbėjo: “Argi jis ne Marijos sūnus,” argi mes jo nepažįstame ir piktinosi juo. Evangelistas Morkus rašo: “Jėzus stebėjosi jų netikėjimu. Ir jis ten negalėjo padaryti jokio stebuklo, tik keliems ligoniams uždėjo rankas ir juos išgydė.”

Susirgus sunkia liga kai kurie žmonės ieško pagalbos ne Dieve, ne Kristuje Sakramente, o pas būrėjus, ekstrasensus. Šiandienos žmogus, nors save jis vadina moderniu, yra ne mažiau prietaringas, nei senovėje. Jonas Bretkūnas savo Labguvos, o vėliau Karaliaučiaus, parapijiečius lietuvius mokė pasitikėti tik Jėzumi Kristumi. 1591 metų pamoksle apie dešimt raupsuotų jis sako: “Todėl jūs, mano mieli broliai ir seserys, visuose savo poreikiuose vien tik Kristaus pagalbos, sveikatos ir viso kas gera melskite . … Netikėkite burtininkais, netikėkite žyniais, nes jie iš tiesų nieko gero žmogui negali padaryti. Pasitikėkite tik vienu Dievu, nes jis žino, kaip pagelbėti.”

Padėkoti už išgydymą sugrįžo tik vienas. Žmogus šaukiasi Dievo labiau, kai jis papuola į bėdą, susiduria su nepakeliamais sunkumais. Kai bėdos nustoja varginti, jis kažkaip mažiau meldžiasi bažnyčioje, mažiau dėkoja Dievui širdyje. Sunku pasakyti, ar mes turėtume griežtai vertinti tuos devynis. Jie buvo tikintys. Jų tikėjimas išgelbėjo ir juos. Jie pilnai įvykdė tai, ką Jėzus jiems paliepė daryti – jie ėjo ir pasirodė kunigams, kurie juos priėmė atgal į bendruomenę. Jie tik užmiršo padėkoti. Tokia yra mūsų, nuodėmingų žmonių prigimtis.

Tačiau Jėzus atėjo pas mus, pas tokius žmones. „Ne sveikiesiems reikia gydytojo, bet ligoniams. Aš atėjau šaukti į atgailą ne teisiųjų, o nusidėjėlių.“ “Tai tikras žodis ir vertas visiško pritarimo, jog Kristus Jėzus atėjo į pasaulį gelbėti nusidėjėlių, kurių pirmasis esu aš,” rašo Paulius laiške Timotiejui. “Dievas juk nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas,” liudija evangelistas Jonas. Jėzus mums sako: “Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti; aš jus atgaivinsiu!”

Dešimt raupsuotųjų Jėzus išgydė kelyje į Jeruzalę. Jis ten ėjo numirti už mūsų nuodėmes ant kryžiaus ir visiems tikintiesiems padovanoti amžiną gyvenimą. Apaštalams jis pasakė: “Reikia, kad Žmogaus Sūnus daug kentėtų, būtų seniūnų, aukštųjų kunigų bei Rašto aiškintojų atmestas, nužudytas ir po trijų dienų prisikeltų.” Būdamas šventas, jis paaukojo save už mus – kaip auka ant savęs prisiėmė mūsų nuodėmes ir už mus numirė. Pranašas Izaijas dar aštuntame amžiuje iki Kristaus pranašavo apie Mesiją: “Jis buvo paniekintas, žmogaus vardo nevertas, skausmų vyras, … tačiau jis prisiėmė mūsų negalias, sau užsikrovė mūsų skausmus.” Pranašas mūsų nuodėmes ir kaltes vadina raupsais, kuriuos ant savęs prisiėmė Jėzus. “Mes laikėme jį raupsuotu, Dievo nubaustu ir nuvargintu. Bet jis buvo sužalotas dėl mūsų nusižengimų, ant jo krito kirčiai už mūsų kaltes. Bausmė ant jo krito mūsų išganymui, ir mes buvome išgydyti jo žaizdomis.” Vardan mūsų Jėzus sutiko tapti raupsuotu, kad savo krauju mus nuvalytų nuo nuodėmių bei visokio netyrumo ir savo žodžiu bei sakramentu nuskaidrinęs mūsų sielas ir kūnus padarytų tinkamus amžinam gyvenimui. Amen.