“Kas yra mano artimas?” Tokį klausimą Jėzui uždavė vienas Dievo įstatymo mokytojas. Mes turbūt atsakytume, kad artimas, žinoma, yra šeimos narys, giminaitis. Artimas turbūt yra tas, kuris gyvena šalia manęs, tai yra kaimynas. Gal būt kai kas pasakytų, kad tautietis irgi yra artimas. Klausimas nėra iš paprastųjų, ypač žinant, kad Dievas iš mūsų reikalauja mylėti artimą kaip save patį.

Šį klausimą įstatymo mokytojas uždavė prieš tai paklausęs “Ką turiu daryti, kad paveldėčiau amžinąjį gyvenimą?” Tai ne koks filosofinis klausimas, nes mūsų meilė artimui rodo tikėjimo gyvumą, nuo kurio priklauso mūsų amžinasis gyvenimas. Kadangi jį uždavė Dievo teisės ekspertas pats mokęs žmones Dievo įstatymo, Jėzus jo paklausė: “O kas parašyta Įstatyme? Kaip skaitai?”

Dievas iš mūsų reikalauja juos vykdyti jo įstatymą – 10 įsakymų. Jis pažada laiminti tuos, kurie jų laikosi ir bausti tuos, kurie juos peržengia. Dievas save apibūdina taip: “Aš esu Viešpats, tavo Dievas, griežtas ir keršijąs Dievas” tiems, kurie peržengia šiuos įsakymus. Bet jis kartu yra mylintis Dievas, žadantis malonę ir gera tiems, kurie juos vykdo. “Todėl turime Dievą mylėti, juo pasitikėti ir mielai pildyti jo įsakymus,” moko katekizmas.

Atsakydamas į tai, kas parašyta Dievo įstatyme, jo teisės ekspertas galėjo išvardinti 10 Dievo įsakymų, bet jis pasirinko Įstatymo santrauką: “Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis ir visu protu, o savo artimą kaip save patį.” Iš tiesų, pirmi trys įsakymai: “Neturėk kitų dievų šalia manęs. Netark Dievo vardo be reikalo. Atmink šventą dieną švęsti” liudija mūsų meilę Dievui. Likusieji septyni: “Gerbk savo tėvą ir motiną. Nežudyk. Neperženk santuokos. Nevok. Neliudyk neteisiai prieš savo artimą. Negeisk savo artimo namų. Negeisk savo artimo žmonos (vyro)” liudija mūsų meilę artimui.

Jeigu mes savo šventumą vertintume pagal darbus, tai šis įstatymo mokytojas buvo šventesnis už mus. Jis tikrai neieškojo kitų dievų, kaip šiandien žmonės ieško atsakymo į egzistencinius klausimus. Jis netarė Dievo vardo be reikalo, nesikeikė jo vardu. Kiekvieną šabo dieną jis lankė sinagogą . nieko nedirbo, bet ilsėjosi – taip šventė šventą dieną. Jis yra mums pavyzdys kaip švęsti sekmadienį – mylėti Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis ir visu protu.

Jis taip pat stengėsi mylėti artimą kaip save patį – vykdė likusius septynis Dievo įsakymus. Bet ar tikrai? Atrodo, kad sielos gelmėse jis dvejojo, ar tikrai myli artimą, nes norėdamas pasiteisinti jis paklausė: “O kas gi mano artimas?”

Tada Jėzus pasakė istoriją apie gailestingąjį Samarietį, kaip žmogų, keliaujantį iš Jeruzalės į Jerichą, užpuolė plėšikai. Jie išrengė jį, sumušė ir nuėjo palikę pusgyvį. Keleiviui grėsė mirtis, bet jam nepadėjo nei žydų kunigas nei šventovės patarnautojas – levitas. Abu jie pamatė merdėjantį tautietį ir, turbūt norėdami sumažinti vidinę įtampą, vietoje to, kad praeiti šalia jo, praėjo kita kelio puse. To nelaimėlio pasigailėjo Samarietis. „Jis užpylė ant žaizdų aliejaus ir vyno, aptvarstė jas; paskui, užkėlęs ant savo gyvulio, nugabeno į užeigą ir slaugė jį. Kitą dieną jis išsiėmė du denarus, padavė užeigos šeimininkui ir tarė: ‘Slaugyk jį, o jeigu išleisi ką viršaus, sugrįžęs aš tau atsilyginsiu.’“

Jeigu šiandien regime neapykantą tarp tautų, tai Biblijoje toks pavyzdys buvo žydai ir samariečiai. Kažkada samariečiai buvo žydai, bet per 70 metų Babilono okupacijos laikotarpį, jie į žydų religiją įnešė kitų ritualų ir papročių, todėl iš nelaisvės grįžę žydai su jais net nebendravo. „Žydai nebendrauja su samariečiais,“ rašo evangelistas Jonas.

Nepaisant tautų neapykantos, samarietis įvykdė penktąjį Dievo įsakymą: „Nežudyk.“ Įsakymas ne tik praneša, ką mums Dievas draudžia, bet ir ko jis iš mūsų reikalauja. Katekizmas paaiškina: „Mes turime Dievo bijoti ir jį mylėti, kad savo artimo kūnui ir gyvybei nedarytume jokios žalos ir skriaudos (tai draudžiančioji įsakymo dalis), bet jam pagelbėtume ir patarnautume visuose kūno varguose (tai ko Dievas iš mūsų reikalauja).“

“Kas iš šitų trijų tau atrodo buvęs artimas patekusiam į plėšikų rankas?” papasakojęs šią istoriją paklausė Jėzus įstatymo mokytojo. Jis atsakė: “Tas, kuris parodė jam gailestingumą.”

Iš tiesų, gyvenime būna situacijų, kai artimas yra netgi tas, kuris mūsų nemyli, nebendrauja, net nekenčia. Tokie buvo žydai samariečių atžvilgiu. Vis dėlto kito žmogaus gyvybei gresiant pavojui, tas žmogus tampa mūsų artimas. Tokiose situacijose mes turime būti gailestingi samariečiai.

Kai įstatymo mokytojas atsakė: “Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis ir visu protu, o savo artimą kaip save patį”, Jėzus jam tarė: “Gerai atsakei. Tai daryk, ir gyvensi.” Bet ar mes tikrai taip mylime Dievą ir artimą, kad vykdydami Viešpaties įstatymą paveldėtume amžinąjį gyvenimą? Turbūt sąžiningai turėtume atsakyti: ne. Jeigu mes pajėgtume mylėti Dievą visa širdimi ir artimą kaip save patį, turbūt drąsiai save galėtume vadinti šventaisiais.

Apaštalas Paulius apie nuosavą šventumą liudija iš savo patirties: “Įstatymas šventas šventas, ir teisingas, ir geras,” per jį „pažįstame nuodėmę“ ir “kaip vidinis žmogus aš juo žaviuosi,” sako jis, “bet aš esu kūniškas, parduotas nuodėmės valdžion.“ „Savo kūno nariuose jaučiu kitą įstatymą, kovojantį su mano proto įstatymu.” “Mat gero trokšti sugebu, o padaryti ­ ne. Aš nedarau gėrio, kurio trokštu, o darau blogį, kurio nenoriu,“ ir dėl įgimtosios nuodėmės daro išvadą: “Aš žinau, kad manyje, tai yra mano kūne, negyvena gėris. Vargšas aš žmogus!” Šventas apaštalas Paulius nepajėgė tobulai įvykdyti Dievo įstatymo.

Išgelbėjimą iš amžinosios mirties ir pasmerkimo apaštalas regi vien Jėzuje Kristuje. Jis mūsų vietoje tobulai įvykdė Dievo įstatymą ir būdamas šventas už mus mirė. “Dėkui Dievui ­ per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų!” taria jis. “[Dabar] Dievo teisumas, tikėjimu į Jėzų Kristų duodamas visiems tikintiesiems. Nėra jokio skirtumo, nes visi yra nusidėję ir stokoja Dievo garbės, o išteisinami dovanai jo malone dėl Kristaus Jėzaus atpirkimo. Dievas jį paskyrė permaldavimo auka, jo kraujo galia veikiančia per tikėjimą.”

Jėzus Kristus yra mūsų gailestingasis Samarietis. Jis atėjo pas mus, dėl nuodėmės mirčiai pasmerktus žmones. „Jis išgydė mūsų nuodėmių žaizdas [ne aliejumi ar vynu], bet ant savęs prisiimdamas mūsų negalias, sau užsikraudamas mūsų skausmus,“ liudija pranašas Izaijas. „Jis buvo sužalotas dėl mūsų nusižengimų, ant jo krito kirčiai už mūsų kaltes. Bausmė ant jo krito mūsų išgelbėjimui, mes buvome išgydyti jo žaizdomis.” “Ne nykstančiais turtais, sidabru ar auksu,“ mes esame išgelbėti, skelbia apaštalas Petras, „bet brangiuoju krauju Kristaus” ir priduria: “Todėl klusnumu tiesai nuskaidrinę savo sielas neveidmainiškai brolių meilei, karštai iš širdies mylėkite vieni kitus.”

Jėzuje Kristuje yra mūsų amžinasis gyvenimas. Mūsų išgelbėjimui jis mirė ir prisikėlė. “Mes žinome, jog žmogus išteisinamas ne įstatymo darbais, o tik tikėjimu į Jėzų Kristų,” praneša apaštalas Paulius. “Jūs juk esate išgelbėti malone per tikėjimą ir ne iš savęs, bet tai yra Dievo dovana.” Tikėk į Jėzų Kristų, priimk jo malonę sekmadienį bažnyčioje skelbiamame Dievo žodyje ir sakramente, ir gyvensi. Dėkodami Jėzui už užtarnautą amžinąjį gyvenimą, tikėjimu stenkimės būti jam paklusnus. Jam dėkodami, mylėkime Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis ir visu protu, o savo artimą kaip save patį.” Amen.