Šiandienos evangelijoje girdėjome, kaip pas Jėzų buvo atvestas sunkiai kalbantis kurčius ir prašyta uždėti ant jo ranką – jį palaiminti. Evangelistai ne kartą liudijo, kaip minios žmonių sekdavo Jėzų, klausydavosi jo žodžio. Jie kartu vesdavo pas jį ligonius. Apaštalas Matas rašo: “Žmonės atsigabeno su savimi raišų, luošų, aklų, nebylių ir daugel kitokių. Jie suguldė juos prie Jėzaus kojų, o jis išgydė juos. Minia stebėjosi, matydama nebylius kalbančius, luošius pasveikstančius, raišius tiesiai vaikščiojančius ir akluosius reginčius. Ir garbino žmonės Izraelio Dievą.”

Šiuo liudijimu evangelistai praneša, kad Jėzus yra daugiau nei žmogus. Jis yra Mesijas, Dievo Sūnus. Jėzuje išsipildė visos Senojo Testamento pranašystės apie Kristų, jame atsiskleidė visi Mesijo ženklai. “Akliesiems bus atmerktos akys, kurtiesiems atvertos ausys. Tada raišasis šokinės tartum elnias, dainuos iš džiaugsmo nebylio liežuvis,” skelbė pranašas Izaijas. „Viešpaties Dvasia ant manęs, nes jis patepė mane, kad neščiau gerąją naujieną vargdieniams. Pasiuntė skelbti belaisviams išvadavimo, akliesiems ­ regėjimo; siuntė vaduoti prislėgtųjų ir skelbti Viešpaties malonės metų,“ Jėzus perskaitė sinagogoje šiuos Izaijo pranašystės žodžius ir ištarė: „Šiandien išsipildė ką tik jūsų girdėti Rašto žodžiai.“

Evangelistai nori, kad per Jėzaus atliktus Mesijo ženklus mes jame pažintume jo dieviškumą, jo dievišką kilmę, jog, kaip liudija Apaštalas Paulius, “Kristuje kūniškai gyvena visa dievystės pilnatvė”. Jie  užrašė mums evangelijas, kad mes jį įtikėtume, nes jis vienintelis yra mūsų išgelbėjimas ir viltis.

Kurčiojo ir nebylio išgydymą evangelistas Morkus aprašo labai žemiškais žodžiais. Jėzus ne tik kalba, bet atlieka gydymo veiksmą – rankomis paliečia kurčiojo ausis ir liežuvį, jis taip pat atsidūsta. Tuo Jėzus parodo, kad jis turi galią ne tik mūsų sielų gydymui, bet ir kūno. Būdamas Dievo Sūnus jis galėjo kurčiąjį išgydyti vien tik žodžiu – kaip tą šimtininko tarną, net nepaliesdamas, neapsilankydamas pas sergantį į namus. Jėzus išvarydavo demonus žodžiu, tardamas: “palik jį, išeik iš jo”, bet šiuo atveju jis pasivedėjo kurčiąjį nuošaliau nuo minios, įleido savo pirštus į jo ausis, paseilino ir palietė jam liežuvį, pažvelgė į dangų, atsiduso ir tarė jam: “Efata!” ­ tai yra: “Atsiverk!”

Kurčiojo ir nebylio pavyzdys atspindi daugelio žmonių ir mūsų dvasinę būseną. Mes rūpinamės savo žemiškais poreikiais, kaip Jėzus sako, rūpinamės ‘Ką valgysime?’ ­ arba: ‘Ką gersime?’ ­ arba: ‘Kuo vilkėsime?’ Išoriškai mes lyg ir neblogai girdime ir kalbame, tačiau ar mes neužmirštame sielos poreikių, ar ateiname į bažnyčią išgirsti Dievo žodį, ar išpažįstame Viešpatį burna?

Savo prigimtimi dėl įgimtosios nuodėmės žmogus yra kurčias ir nebylys. Prigimtinis žmogus, nors tiki, kad Dievas yra, jis nepažįsta Viešpaties, yra tingus maldai, tingus išpažinti nuodėmes. Dievas mums pirmą kartą Efata ištarė Krikšte, kai per vandenį ir Šventąją Dvasią aplankė savo malone. Bet Krikšto neužtenka. Mes turime išgirsti ir suprasti Dievo žodį. Jūs tėvai, nuo mažumės veskite savo vaikus į bažnyčią, o po to į konfirmacijos pamokas, kad jie pažintį Dievą ir išpažintų krikščionišką tikėjimą.

Kurčiojo išgydymas paliečiant ausis ir liežuvį parodo šių kūno narių svarbą mūsų išgelbėjimui. Dievo karalystė pas mus ateina per jo žodį, kai jis mokomas aiškiai ir teisingai. Ji yra pažįstama tik per ausis. Jos girdi Dievo žodį ir jį įtiki. Įtikėjus atlaisvėja liežuvio ryšys ir burna išpažįsta šį tikėjimą žodžiu ir giesme. Kaip gi mes sužinotume apie Dievą, apie mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, jo atperkančią auką ir Šventąją Dvasią, jei ne per jo žodį? Apaštalas Paulius sako: “Kiekvienas, kuris šaukiasi Viešpaties vardo, bus išgelbėtas,” bet kartu klausia: “Kaipgi jie šauksis to, kurio neįtikėjo?! Kaipgi įtikės tą, apie kurį negirdėjo?! Kaip išgirs be skelbėjo?! Taigi tikėjimas ­ iš klausymo, klausymas ­ kai skelbiamas Kristaus žodis.” Dievas mums neatskleidė jokio kito būdo, per kurį būtume išgelbėti ir pakviesti į dangų, kaip tik per jo brangųjį žodį – jo Šventąją Evangeliją. Jėzus krikščionims sako: “Palaimintos jūsų ausys, nes girdi. Iš tiesų sakau jums: daugel pranašų ir teisiųjų troško išvysti, ką jūs matote, bet neišvydo, ir išgirsti, ką jūs girdite, bet neišgirdo.“ “Viešpatie, atverk mano lūpas”, meldžiasi psalmistas Dovydas, “ir mano burna skelbs tavo šlovę.”

Kristus atveria mūsų ausis ir atriša liežuvį. Šį darbą jis atlieka bažnyčioje fiziniu keliu. Jėzus įleidžia savo pirštus į mūsų ausis per kunigų ir kitų Dievo tarnų skelbiamą žodį, o per Altoriaus sakramentą savo kūnu ir krauju paliečia mūsų liežuvį. Sekmadieniais jis mums asmeniškai ištaria “efata”, kad mes nustotume būti kurti nebyliai, bet pradėtume girdėti ir  išpažinti jį lūpomis. Kurčiojo išgydymu jis parodo mūsų išgelbėjimo kelią. Tai fizinis vyksmas, kai pats Dievas bažnyčioje atveria mūsų ausis ir atriša liežuvį.

„Efata“ – „atsiverk“, taria Jėzus mums ir šiandien. Ir šiandien Jėzus mums pranešė gerąją žinią per šio kurčiojo ir nebylio išgydymo istoriją. Jis yra mūsų kūno ir sielos gydytojas. Šis išgydymas yra Dievo dovana. Ją Kristus užtarnavo ant kryžiaus savo krauju nuplaudamas mūsų nuodėmes. Ausimis išgirdę atleidimo žodį, mes jį priimame tikėjimu. Jėzus nori, kad mes, tikintieji, nustotume būti nebyliai, bet išpažintume tikėjimą, kalbėtume tai, ką tikime savo širdyje, šlovintume jį malda ir giesme.

Dievą šlovino ta minia, kuri regėjo kurčnebylio išgydymą. Iš tiesų, didžiausias dieviškasis ženklas atsiskleidžia žmoguje, kai jo ausys mielai klausosi Dievo žodžio ir burna garsiai jį išpažįsta malda ir giesme. Taip elgėsi ne tik Jėzaus išgydyti ligoniai, bet visi jo dieviškuosius ženklus regėję žmonės. Išvydę išgydymą jie labai stebėjosi ir plačiai jį skelbė. Jie kalbėjo: “Jis visa gerai padarė! Jis daro, kad kurtieji girdi ir nebyliai kalba.” Amen.