Apmąstomieji žodžiai skelbia, kad Kristus kryžiaus mirtimi atpirko ir išgelbėjo ne kurią nors paskirą tautą, o visas tautas. Per Jėzų Kristų “Dievo malonė apsireiškė visiems žmonėms,” sako apaštalas Paulius, kad, “jo malone išteisinti, viltimi taptume amžinojo gyvenimo paveldėtojais.” Jėzus atpirko visus žmones, todėl Dievo akivaizdoje tikintys, pakrikštyti žmonės yra viena tauta, Dievo tauta. Apie ją liudija evangelistas Jonas Apreiškimo knygoje. “Paskui aš regėjau: štai milžiniška minia, kurios niekas negalėjo suskaičiuoti, iš visų giminių, genčių, tautų ir kalbų. Visi stovėjo priešais sostą ir Avinėlio akivaizdoje, apsisiautę baltais drabužiais, su palmių šakomis rankose. Jie šaukė skambiu balsu: ‚Išgelbėjimas ­ iš mūsų Dievo, sėdinčio soste, ir Avinėlio!‘.”

Po didžiojo tvano Nojaus šeimos palikuonys vėl atpuolė nuo Dievo. Kūrėją jie iškeitė į kūrinį ir tapo pagonimis. Vietoje gyvojo Dievo, jie pradėjo garbinti jų pačių sukurtus stabus. Žmogus nustojo Dievo pažinimo ir pats naiviai nusprendė įlipti į dangų. Po Babilono bokšto statybos Dievas sumaišė kalbas. Atsirado daug tautų ir genčių, kurios garbino savo paskirus stabus. Tada Dievas pašaukė Abraomą. Jis paliepė jam sulaužyti visus stabus, pranešdamas, kad jis yra gyvasis, neregimas Dievas. Per jį jis pažadėjo tautą, per kurią į žemę siųs Mesiją – savo Sūnų.

Žydų tauta save laikė išrinktąja tauta. Jie laukė Mesijo, tačiau tikėjo, kad atėjęs Mesijas  išlaisvins juos iš Romėnų jungo ir iškels jų tautą virš visų tautų. Tačiau Dievo Sūnus atėjo ne kaip karvedys, o priėmė kūną per mažai žinomą mergelę Mariją. Kai jis skelbė Nazarete evangeliją, žmonės piktinosi juo. “„Iš kur šitam tokia išmintis ir stebuklinga galybė? Argi jis ne dailidės sūnus?! Argi jo motina nesivadina Marija.” Evangelistas Jonas parašys: “Jis buvo pasaulyje, ir pasaulis per jį atsiradęs, bet pasaulis jo nepažino. Pas savuosius atėjo, o savieji jo nepriėmė. Visiems, kurie jį priėmė, jis davė galią tapti Dievo vaikais ­ tiems, kurie tiki jo vardą.”

Šią žinią laiške efeziečiams skelbia apaštalas Paulius. Kažkada jis pats persekiojo krikščionis, tačiau jam apsireiškė Kristus ir paskelbė jį tautų apaštalu. Jis uoliau už visus apaštalus išpildys Kristaus paliepimą: “Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs.”

Paulius efeziečiams skelbia beribį Dievo malonės lobį parodytą Jėzuje Kristuje. Jis skelbia Kristaus Evangeliją, kuri yra “Dievo galybė išgelbėti kiekvienam tikinčiajam, pirma žydui, paskui graikui.” Į Kristų įtikėjusiems Efezo miesto graikams jis praneša: “Jūs jau nebesate ateiviai nei svetimi, bet šventųjų bendrapiliečiai ir Dievo namiškiai.” Jis praneša, kad Šventojo Rašto terminas „Izraelis“ daugiau nebepriskiriamas vien žydų tautai, bet dabar „Izraelis“ reiškia Krikščionių Bažnyčią, kurią sudaro įvairių tautų žmonės.

Paulius sako, kad Kristus yra tautų, žydų ir pagonių sutaikymas, iš abiejų padaręs vieną tautą, sugriovęs viduryje stovinčią pertvarą, savo kūnu panaikinęs priešingybę.

Žydų šventovę sudarė penkios erdvės. Pirmoji buvo pagonių kiemas, įėjus į vidų buvo moterų salė, po to vyrų, po to kunigų ir galiausiai pačiame centre – visų švenčiausioji, kur buvo sandoros skrynia. Nežydams iš pagonių kiemo buvo uždrausta įeiti į šventovę. Istorikas Josifas Flavijus rašo, kad prie įėjimo buvo žmogaus ūgio marmurinė užtvara su užrašu lotynų ir graikų kalbomis, draudžianti svetimšaliui įžengti į šventovę. 1871 m. buvo atrasta panaši draudžianti lentelė. “Joks užsienietis neturi teisės praeiti pro užtvarą link akmeninės sienos aplink visų švenčiausiąją vietą. Kas bus aptiktas tai pažeidžiant, pats kaltas dėl mirties bausmės, kuri jį ištiks.” Kai Paulius grįžo į Jeruzalę su keliais graikais krikščionimis iš Efezo ir įžengė su jais į šventyklą, žydai pradžioje to nepastebėjo, tačiau dar kartą aptikę Paulių šventykloje jie jį suėmė ir buvo pasirengę užmušti: “Šis žmogus visur moko prieš tautą, [Mozės] Įstatymą ir šią šventyklą. Jis net atsivedė šventyklon graikus ir suteršė šią vietą.”

Tą dieną Romos kariuomenės dalinys išgelbėjo jo gyvybę, tačiau jį, Romos pilietį, nusiuntė teismui į Romą.

Laišką efeziečiams Paulius rašė namų arešto sąlygomis. Tai vienas iš vadinamų jo kalėjimo laiškų. Ir šiame laiške jis rašo, kad Kristus sugriovė šventovės viduryje esančią pertvarą ir dabar “per jį vieni ir kiti galime prieiti prie Tėvo vienoje Dvasioje.” Savo kūnu Kristus panaikino priešingybę tarp žydų ir graikų, ir dabar iš “dviejų yra sutvertas naujas žmogus. Jis … viename kūne kryžiumi abu sutaikino su Dievu, pats savyje sugriaudamas priešiškumą.”

Laiške Galatiečiams, tai yra Galatijos graikams, jis kalba, kad pakrikštytas ir tikėjimu išteisintas žmogus yra naujas kūrinys. “Juk jūs visi tikėjimu esate Dievo vaikai Kristuje Jėzuje. Ir visi, kurie esate pakrikštyti Kristuje, apsivilkote Kristumi. Nebėra nei žydo, nei graiko; nebėra nei vergo, nei laisvojo; nebėra nei vyro, nei moters: visi jūs esate viena Kristuje Jėzuje!”

Kristus sugriovė užtvarą, dėl nuodėmės skyrusią žmogų nuo Dievo. Jis sugriovė užtvaras ir savo auka atvėrė kelią į dangiškąją šventovę. Laiškas hebrajams skelbia: “[Kristus] savuoju krauju vieną kartą visiems laikams įžengė į šventovę ir įvykdė amžinąjį atpirkimą. Kristus įžengė ne į rankų darbo šventovę ­ tikrosios atvaizdą, bet į patį dangų, kad nuo dabar mus užtartų, stovėdamas priešais Dievo veidą.” Apaštalas Paulius liudija: “Atėjęs jis skelbė taiką jums, kurie buvote toli, ir tiems, kurie buvo arti, nes per jį vieni ir kiti galime prieiti prie Tėvo vienoje Dvasioje.”

Šiandien Izraelis yra ne tauta ar valstybė. Kristus užtarnavo nuodėmių atleidimą ir išgelbėjimą visų tautų žmonėms, todėl per Krikštą visi yra Dievo vaikai. Izraelis šiandien yra Bažnyčia. Tai liudija apaštalas efeziečiams, sakydamas: “Jūs jau nebesate ateiviai nei svetimi, bet šventųjų bendrapiliečiai ir Dievo namiškiai.” Nors žemiškos užtvaros ir sienos skiria tautas, Bažnyčioje tėra viena tauta – Dievo tauta. Per Kristų vienoje Šventojoje Dvasioje visi turime priėjimą prie dangiškojo Tėvo. Čia Dievas mums atleidžia nuodėmes, čia Kristus mus aplanko savo kūnu ir krauju, atiduotu ir pralietu mūsų nuodėmių atleidimui.

Bažnyčia Naujame testamente lyginama su miestu, kurioje, kaip sako Paulius, mes esame bendrapiliečiai, su atleistomis nuodėmėmis, per Kristų sutaikyti su Dievu. Bažnyčia lyginama su namu, kuriame per Kristų mes visi esame viena šeima – Dievo namiškiai. Bažnyčia lyginama su pastatu, kurio pamatas yra pranašų ir apaštalų mokymas. Šį pastatą laiko kertinis akmuo – pats Jėzus Kristus. Mes esame tie gyvieji akmenys, “pastatyti ant apaštalų ir pranašų pamato, turintys kertiniu akmeniu patį Kristų Jėzų, ant kurio darniai auga visas pastatas, tampantis šventykla Viešpatyje, ant kurio ir jūs esate drauge statomi kaip Dievo buveinė Dvasioje.“ Amen.