Prieš įžengdamas į dangų Jėzus mokiniams paliepė pasilikti Jeruzalėje ir laukti tos valandos, kai jie bus pakrikštyti Šventosios Dvasios krikštu. “Jonas krikštijo vandeniu, o jūs po kelių dienų būsite pakrikštyti Šventąja Dvasia.“ Jėzus paaiškino, kodėl jiems buvo reikalingas ypatingas Dvasios krikštas. “Kai ant jūsų nužengs Šventoji Dvasia, jūs gausite jos galybės ir tapsite mano liudytojais Jeruzalėje ir visoje Judėjoje bei Samarijoje ir ligi pat žemės pakraščių.”

Jeruzalėn tuo metu rinkosi daugybė žydų iš visų kraštų. Jie laikėsi Mozės įstatymo, kuris nurodė visiems žydams Sekminių dieną, tai yra 50-tą dieną po Velykų, atvykti į miestą aukoti pirmojo derliaus atnašas šventykloje. Evangelistas Lukas rašo, kad tai buvo minia “iš visų tautų po dangumi.” Jie atvyko iš plačios Romos imperijos, kuri driekėsi aplinkui Viduržemio jūrą, pradedant Ispanija Europoje ir baigiant Libija Afrikoje.

Dvasios Krikštas įvyko Sekminių dienos rytą. Apaštalų darbuose Lukas liudija: “Staiga iš dangaus pasigirdo ūžesys, tarsi pūstų smarkus vėjas. Jis pripildė visą namą, kur jie sėdėjo. Jiems pasirodė tarsi ugnies liežuviai, kurie pasidaliję nusileido ant kiekvieno iš jų. Visi pasidarė pilni Šventosios Dvasios ir pradėjo kalbėti kitomis kalbomis, kaip Dvasia jiems davė prabilti.” Apaštalai gavo ypatingą šventosios Dvasios dovaną, kuri įgalino juos prabilti įvairiomis kalbomis.

Šventoji Dvasia! Ji yra Dievas, trečiasis Šventosios Trejybės asmuo, kartu su Tėvu ir Sūnumi garbinama ir šlovinama. Ji mus pašventina. Jėzus ją vadina Globėju. “Jis išmokys jus visko ir viską primins, ką esu jums pasakęs.” Be jos pagalbos mes nepajėgiame į Jėzų Kristų tikėti ir nei prie jo artintis. Ji liudija ne save, o Jėzų Kristų skelbiamoje evangelijoje. Jėzus ją vadina tiesos Dvasia, nes ji padeda mums pažinti Dievo žodį, kurio juslinis žmogus nepajėgia priimti. “Kai ateis toji Tiesos Dvasia, ji ves jus į tiesos pilnatvę. Ji nekalbės iš savęs, bet skelbs, ką bus išgirdusi, ir praneš, kas turi įvykti. Ji pašlovins mane, nes ims iš to, kas mano, ir jums tai paskelbs.” Dievas nori, kad mūsų atpirkimas, kurį Jėzus įvykdė ant kryžiaus savo mirtimi ir prisikėlimu, būtų plačiai žinomas ir skelbiamas, ir tam žodžiui jis suteikė Šventosios Dvasios galią, kad jos veikimu mes jį priimtume ir įtikėtume.

Sekminių dieną apaštalai buvo pakrikštyti ypatingu Dvasios krikštu. Šventoji Dvasia tą rytą ant jų nusileido lyg ugnies liežuvių pavidalu. Ji paruošė juos Kristaus  evangelijos skelbimo misijai. Prieš įžengdamas į dangų Jėzus tarė: “Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai. Kas įtikės ir pasikrikštys, bus išgelbėtas.”

Mes taip pat gavome Šventosios Dvasios dovaną. Jėzus ant mūsų ją išliejo Šventame Krikšte. Galbūt mes norėtume kaip apaštalai savo pojūčiais patirti Šventąją Dvasią, kad tvirtai pasakytume: “Su manimi yra Šventoji Dvasia, aš atgimęs iš aukštybės, todėl esu išgelbėtas.”  Jėzus atsako: “Jums nebūtina patirti tai, ką patyrė apaštalai. Jūs gavote Šventosios Dvasios dovaną dar kūdikiai, kai ant jūsų buvo užpiltas Krikšto vanduo.” Nikodemui Jėzus pasakė: “Kas negims iš vandens ir Dvasios, neįeis į Dievo karalystę.” Šį atgimimą ir Dvasios dovanos pojūtį jis sulygina su švelnaus vėjo pūtimu. “Vėjas pučia, kur nori; jo ošimą girdi, bet nežinai, iš kur ateina ir kurlink nueina. Taip esti ir su kiekvienu, kuris gimė iš Dvasios.”

Bet tą Sekminių rytą  “iš dangaus pasigirdo ūžesys, tarsi pūstų smarkus vėjas… Pasigirdus tam ūžesiui, subėgo daugybė žmonių. Jie didžiai nustebo, kiekvienas girdėdamas savo kalba juos kalbant. Lyg nesavi ir nustėrę, jie klausinėjo: ‚Argi va šitie kalbantys nėra galilėjiečiai? Tai kaipgi mes kiekvienas juos girdime savo gimtąja kalba?!‘ Kai kurie šaipėsi, sakydami, kad apaštalai prisigėrę jauno vyno.“

Tada atsistojo Petras ir prabilo visų apaštalų vardu. Ką skelbė Petras? Jis skelbė tai, ką Dvasia jam davė prabilti – Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį. Apaštalas Paulius laiške Korintiečiams sako: “Nė vienas negali ištarti: ‘Jėzus yra Viešpats‘, jei Šventoji Dvasia nepaskatina.”

Petras skelbė Jėzaus mirtį, kuria jis išvadavo mus iš nuodėmės ir amžino prakeiksmo, ir jo prisikėlimą. “Izraelio vyrai! Klausykite, ką pasakysiu: Jėzų Nazarietį, … Dievo valios sprendimu bei numatymu išduotą, jūs nedorėlių rankomis nužudėte, prikaldami prie kryžiaus. Dievas jį prikėlė, išvaduodamas iš mirties kankynės… Tą Jėzų Dievas prikėlė, ir mes visi esame šito liudytojai. Dievo dešinės išaukštintas, jis gavo iš Tėvo Šventosios Dvasios pažadą ir ją dabar išliejo. Jūs tai matote ir girdite.”

“Tie žodžiai verte vėrė jiems širdį,” rašo evangelistas Lukas. Kitaip ir negalėjo būti, nes kur skelbiamas Dievo žodis, ten žmones lanko Šventoji Dvasia. Pamoksle turi būti skelbiama ne šio pasaulio išmintis, bet Dievo žodis – jo įstatymas ir evangelija. Tada mūsų širdis lanko Dievo Dvasia, kaip tas vėjas, kurio “ošimą girdi, bet nežinai, iš kur ateina ir kurlink nueina.”

Žmonės ėmė klausinėti Petrą bei kitus apaštalus: „Ką mums daryti, broliai?“ Petras jiems atsakė: „Atsiverskite, ir kiekvienas tepasikrikštija vardan Jėzaus Kristaus, kad būtų atleistos jums nuodėmės; tada gausite Šventosios Dvasios dovaną.” Įtikėję į Jėzų tą dieną Kidrono upelyje Jeruzalėje buvo pakrikštyti trys tūkstančiai vyrų, ir jie, bei jų žmonos su vaikais, buvo pirmoji krikščionių Bažnyčia Jeruzalėje. Sekminės tapo krikščionių Bažnyčios gimimo diena.

Šventoji Dvasia, kurią Tėvas siunčia Sūnaus vardu, yra mūsų šventintoja. Ji mus šventina bažnyčioje per nuodėmių atleidimą. Ji mus lanko, kur skelbiamas Dievo žodis. Ji mus apdovanoja savo dovanomis, kurios yra meilė, džiaugsmas, ramybė, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, romumas, susivaldymas. Lyg tylus vėjelis ji mus lanko bažnyčioje. Charizmatiškose krikščionių bendruomenėse per pamaldas liejasi emocijos, ten manoma, kad tokiu būdu tikinčiuosius lanko Šventoji Dvasia. Jų nariams Liuteronų bažnyčios pamaldos gali atrodyti nuobodžios, lyg stokojančios Šventosios Dvasios, nes jose neskatinamas jausmų proveržis, spontaniški liudijimai, neskamba būgnai. Bet argi Šventosios Dvasios veikimą galima suvesti į žmogaus jausmus, jo emocinę būseną? Pranašui Elijui Dievas apsireiškė ne vėjyje, ne žemės drebėjime, ne ugnyje, o švelniame tyliame dvelksme. “Aš jums palieku ramybę, duodu jums savo ramybę,” taria Kristus. “Ne taip aš ją duodu, kaip duoda pasaulis. Tenebūgštauja jūsų širdys ir teneliūdi!”

Pirmoji krikščionių Bažnyčia, tie trys tūkstančiai vyrų su žmonomis ir vaikais, pasiliko Jeruzalėje. “Jie ištvermingai laikėsi apaštalų mokslo ir bendravimo, duonos laužimo ir maldų.” Apaštalas Paulius paaiškina, kas yra “duonos laužimas”. “Argi duona, kurią laužiame, nėra bendravimas Kristaus kūne? Argi laiminimo taurė, kurią laiminame, nėra bendravimas Kristaus kraujyje?” Bažnyčia nėra grupė žmonių, kuriuos vienija kokia nors bendra mintis. Tada ji niekuo nesiskirtų nuo kitų visuomeninių organizacijų. Tie trys tūkstančiai buvo Kristaus Bažnyčia, nes apaštalai jiems skelbė Jėzų Kristų ir garsiai skelbiamame žodyje žmones lankė Dievo Dvasia. Jie buvo Bažnyčia, nes joje buvo krikštijama, skelbiamas nuodėmių atleidimas, ir kas sekmadienį buvo laužiama duona ir dalijama išgelbėjimo taurė, tai yra švenčiausias Altoriaus sakramentas. Kristus savo Bažnyčią lankė ir stiprino savo kūnu ir krauju duonoje ir taurėje.  “Nepaliksiu jūsų našlaičiais ­ ateisiu pas jus,” pažadėjo jis. “Kas mane myli, laikysis mano žodžio, ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime.” Amen.