Dangun žengimu Kristus užbaigė visą darbą, kurį jam pavedė atlikti dangiškasis Tėvas. Jis sugrįžo ten, iš kur atėjo ir atsisėdo Dievo Tėvo dešinėje. “Jis užžengė aukščiau už visus dangus, kad pripildytų visatą” ir yra “aukščiau už visas kunigaikštystes, valdžias, galybes, viešpatystes ir už kiekvieną vardą, tariamą ne tik šiame pasaulyje, bet ir būsimajame,“ liudija apaštalas Paulius, ir [dangiškasis Tėvas] „visa jam palenkė po kojų, o jį patį pastatė viršum visko.”

Kristus įžengė į dangų praėjus keturiasdešimčiai dienų po prisikėlimo. Apaštalų darbuose evangelistas Lukas rašo: “Po savo kančios jis pateikė jiems daugelį įrodymų, kad yra gyvas, per keturiasdešimt dienų jiems rodydamasis ir aiškindamas apie Dievo karalystę”. Keturiasdešimtą dieną jis nuvedė apaštalus į Betaniją – vietovę Alyvų kalno atšlaitėje šalia Jeruzalės ir paliepė jiems likti miesto, kol jis atsiųs Šventąją Dvasią ir įsteigs žemėje Bažnyčią. Lukas toliau rašo: “Ir pakėlęs rankas palaimino juos. Juos belaimindamas, jis atsiskyrė nuo jų.” “Jis buvo pakeltas aukštyn ir debesis paėmė jį iš jų akių.” Debesies apgaubimu Lukas paaiškina, kad Jėzus įžengė ne į kurią nors kosmoso koordinatę, bet į amžinąjį pasaulį, kur viešpatauja Dievas, į Dievo karalystę, ir ten sėdi Tėvo dešinėje. “Jis, [Jėzus] Dievo šlovės atšvaitas ir jo esybės paveikslas, ... atsisėdo Didybės dešinėje aukštybėse,” liudijama laiške Hebrajams. “Jis buvo pakeltas aukščiau nei dangūs.” “Mes turime tokį vyriausiąjį kunigą, kuris danguje atsisėdo Didybės sosto dešinėje … ir tikrojoje padangtėje, kurią pastatė ne žmogus, o Viešpats.”

Apaštalų tikėjimo išpažinime mes labai glaustai išpažįstame mūsų atpirkimo darbą, kurį atliko Dievo Sūnus. Šventosios Dvasios veikimu jis įsikūnijo Mergelėje Marijoje ir gimė per Kalėdas. Jis kentėjo prie Poncijaus Piloto, buvo nukryžiuotas numiręs ir palaidotas. Velykų rytą saulei tekant jis prisikėlė. Galiausiai jis įžengė į dangų ir sėdi Dievo Tėvo dešinėje ir iš ten ateis gyvųjų ir mirusiųjų teisti. Šį darbą Jėzus atliko vardan mūsų ir mūsų išgelbėjimo, kad mes jam tektume ir jo karalystėje gyventume amžinai.

Apaštalas Paulius mūsų išgelbėjimo darbą vadina Jėzaus nusižeminimu ir išaukštinimu. “Jis, turėdamas Dievo pavidalą, … apiplėšė pats save, priimdamas tarno pavidalą ir tapdamas panašus į žmones,” rašo jis. Vardan mūsų Dievas sutiko priimti kūną, kad jame neštų viso pasaulio nuodėmes ir su jomis mirtų ant kryžiaus. “Jis nusižemino“, tęsia apaštalas, „tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties.” Jo gyvybė žmogaus kūne užgeso. Jis mirė ir buvo palaidotas. Mirties valandą Jėzus grįžo į jo išaukštintą būseną. Nors ant kryžiaus Jėzus mirė prakeiktojo mirtimi, nes Raštas sako „prakeiktas kiekvienas, kuris kabo ant medžio“, ant kryžiaus Jėzus buvo išaukštintas. “Niekas nėra pakilęs į dangų, kaip tik Žmogaus Sūnus, kuris nužengė iš dangaus“, sako Jėzus. „Kaip Mozė dykumoje iškėlė žaltį, taip turi būti iškeltas ir Žmogaus Sūnus, kad kiekvienas, kuris jį tiki, turėtų amžinąjį gyvenimą.” Išaukštintoje būsenoje jis nužengė į pragarą ir parodė šėtonui savo pergalę prieš jį ir nuodėmę bei mirtį. Toje būsenoje jis trečią dieną prisikėlė. Jo išaukštinimo kulminacija įvyko dangun žengimo dieną, kai jis grižo ten, iš kur atėjo ir atsisėdo Dievo Tėvo dešinėje. Apaštalas Paulius rašo: “Dievas jį išaukštino ir padovanojo jam vardą, kilniausią iš visų vardų, kad Jėzaus vardui priklauptų kiekvienas kelis danguje, žemėje ir po žeme ir kiekvienos lūpos Dievo Tėvo šlovei išpažintų: ‘Jėzus Kristus yra Viešpats!’.”

Pirmieji krikščionys sekmadienio rytą giedodavo psalmes. 68-ji psalmė yra pranašystė apie Jėzų. Ten sakoma: “Tu užžengei aukštyn, atsivedei belaisvius, … kad ten sėdėtumei soste.” Apaštalas Paulius laiške efeziečiams apie Kristaus dangun žengimą liudija. “Kildamas aukštyn, nusivedė sugautus belaisvius ir davė žmonėms dovanų. … [Jis] iškilo aukščiau už visus dangus, kad visa pripildytų.”

Kas yra tie belaisviai, kuriuos Kristus pasiėmė su savimi į dangų? Tai žmonių sielos, kurios buvo įkalintos nuodėmės, mirties ir šėtono. Nugalėjęs ant kryžiaus tris didžiuosius mūsų priešus, įkalindamas mūsų kalintojus, Jėzus tikintiesiems sugražina laisvę ir atveria dangaus vartus. Todėl Martynas Liuteris sako – kai nuodėmė, mirtis ir šėtonas mus gąsdina, mes jiems turime atsakyti: Kristus ant savęs prisiėmė tave, nuodėme, ir mus savo krauju atpirko. Velykų rytą jis nugalėjo tave, mirtie ir šėtone. Jis paėmė tave į nelaisvę. Ateis diena, kai “nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto” ir “Dievas nušluostys visas ašaras nuo akių.”

Šiandien Jėzus yra “aukščiau už visas kunigaikštystes, valdžias, galybes, viešpatystes ir už kiekvieną vardą, tariamą ne tik šiame pasaulyje, bet ir būsimajame.” “Man duota visa valdžia danguje ir žemėje”, sako jis. Jis yra mūsų Viešpats, Bažnyčios Galva, o mes, tikintieji, jo žmonės, Bažnyčia – jo mistinis kūnas. Bažnyčia yra jo sužadėtinė, kurią Kristus parves į savo dangiškojo Tėvo namus. Apaštalas Paulius sako: “Kristus mylėjo Bažnyčią ir atidavė už ją save, kad ją pašventintų, nuplaudamas valančiu vandeniu per žodį, kad padarytų sau garbingą Bažnyčią, neturinčią jokios dėmės nei raukšlės, nei nieko tokio, bet šventą ir nesuteptą.” Šiandien jis lanko savo Sužadėtinę žemėje per Dievo žodį, savo kūnu ir krauju jis ateina į Altoriaus sakramentą. Čia, prie altoriaus, jis susivienija su mumis, nuima nuo mūsų visas „dėmes ir raukšles“ – mūsų nuodėmes, ir padovanoja malonę, gyvybę ir išgelbėjimą. Už tai mes jam turime dėkoti ir gyventi kaip jis moko. Amen.