Evangelijoje Jėzus kviečia mus ateiti pas jį, pažadėdamas tikintiesiems dvasinę atgaivą ir sielos ramybę. Jis kviečia mus sekti jo mokymu, sakydamas, kad jo jungas švelnus ir jo našta lengva. “Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu! Aš romus ir nuolankios širdies. Taip jūs rasite savo sieloms atgaivą.”

Šiuos žodžius Jėzus ištarė ypatingose aplinkybėse. Nors jis Dievo Sūnus ir jo žodis –  paties Dievo žodis apreiškiantis Viešpatį ir jo valią, kai kur žmonės atmetė jo mokymą. Netikėčiausia jam buvo tai, kad tai atsitiko Galilėjos miestuose, kur jis padarė daugiausia jo dieviškumą liudijančių ženklų. Betsaidoje jis išgydė aklą žmogų, netoli jos padaugino duoną, pamaitindamas penkis tūkstančius vyrų. Jėzus paminėjo ir Kafarnaumą. Ten jis išgydė romėnų šimtininko tarną. Ten pas Jėzų keturi vyrai atnešė paralyžuotą žmogų, tačiau dėl žmonių gausumo negalėjo patekti į namo vidų. Jie praardė stogą ir virvėmis nuleido paralyžuotąjį pas Jėzų. „Sūnau, tavo nuodėmės atleistos,“ ištarė jam Jėzus. „Kelkis, imk savo patalą ir vaikščiok.“ Evangelistas Morkus apie jo darbus šiame mieste rašo: “Jis išgydė daugelį sergančių įvairiomis ligomis, išvarė daug demonų. Ir neleido demonams kalbėti, nes jie žinojo, kas jis.”

Nepaisant šių dieviškumo ženklų, miestų gyventojai neatsivertė ir neįtikėjo. Taip vadinami “išmintingi ir gudrieji” jį atmetė. Jie buvo lyg tie vaikai prekyvietėje, kurie šaukė draugams: “Mes jums grojome, o jūs nešokote. Mes giedojome raudas, o jūs nerypavote…” Kafarnaumui, kurio gyventojai manė, kad jų miestas bus išaukštintas iki dangaus, Jėzus atsakė: “Tu nugarmėsi iki pragaro! Jeigu Sodomoje būtų įvykę tokių stebuklų, kokių įvyko tavyje, ji stovėtų dar ir šiandien.“ Taip atsitinka su žmonėmis, kurie savo išmintį iškelia virš Dievo žodžio, sudievina savo protą ir atmeta patį Dievą.

Jėzus nenuliūdo ir nenusivylė. Priešingai jis garbina dangiškąjį Tėvą, sakydamas: “Aš šlovinu tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei mažutėliams. Taip, Tėve, nes tau taip patiko.” Jis paaiškina, kad taip vadinami išmintingieji Dievo akyse nėra išmintingi. Jie atrodo išmintingi tik pasaulio akivaizdoje, puikuojasi išmintimi vienas prieš kitą, tačiau Dievo akyse jie yra kvailučiai, nes atmeta Viešpatį – gėrio ir malonės šaltinį.

Tautų apaštalas Paulius skelbė evangeliją graikiškame pasaulyje, kur buvo aukštinama filosofija. Bet ar jis skelbė filosofiją? Ne! Jis pats sako: “[Kristus siuntė mane] Evangelijos skelbti, tiktai ne žodžių išmintimi, kad Kristaus kryžius neliktų be galios. Mat žodis apie kryžių tiems, kurie eina į pražūtį, yra kvailystė, o mums, einantiems į išganymą, jis yra Dievo galybė.” Apaštalas graikams skelbė Kristų, kuris už juos buvo nukryžiuotas, mirė ir prisikėlė, kuris yra Dievo galybė ir išmintis.

Laiške Korintiečiams jis prisiminė savo apsilankymą jų mieste. “Kai pas jus, broliai, lankiausi, buvau atėjęs skelbti jums Dievo slėpinio ne iškilnia kalba ar išmintimi. Mat buvau pasiryžęs tarp jūsų nežinoti nieko kito, tik Jėzų Kristų, ir tą nukryžiuotą. Aš buvau pas jus silpnas, virpantis iš baimės. Mano kalba ir mano skelbimas buvo ne įtikinantys išminties žodžiai, o Dvasios galybės parodymas, kad jūsų tikėjimas remtųsi ne žmonių išmintimi, bet Dievo galybe.” Jis skelbė ne pasaulio filosofiją, o tik Jėzų Kristų ir tą patį nukryžiuotą, o visa kita už jį atliko Šventoji Dvasia, įskiepydama tikėjimą į žmonių širdis.

Kristus šlovina dangiškąjį Tėvą, kad amžinąsias tiesas jis apreiškė mažutėliams, kurie nesididžiuoja protu, o nusižemina Dievo akivaizdoje. Tačiau tai nereiškia, kad jis nenorėtų išgelbėti ir tų “išmintingųjų bei gudriųjų.” Jėzus ant savęs prisiėmė visų žmonių nuodėmes ir sutiko mirti prakeiktojo mirtimi ant kryžiaus. Dievo Sūnus priėmė kūną, kad jame neštų viso pasaulio nuodėmes, todėl jis nori, kad “visi žmonės būtų išgelbėti ir pasiektų tiesos pažinimą“.

Jėzus praneša, kad žmogus bus išgelbėtas ne savo išmintimi, ne savo paties susikurta gyvenimo filosofija, o tik per tikėjimą į Dievą, kuris vardan mūsų išgelbėjimo nepagailėjo net savo Sūnaus, bet atidavė jį už mus kryžiaus mirčiai. Tačiau kol žmogus vadovaujasi vien savo išmintimi, jis yra aklas Dievo apreiškimui - Jėzui Kristui, neregimojo Dievo atvaizdui. Todėl Viešpats per pranašą Jeremiją sako: „Išminčius tenesididžiuoja savo išmintimi, nei stipruolis tenesigiria savo stiprumu, nei turtuolis tenesipuikauja savo turtais. Bet jei kas didžiuotųsi, tesididžiuoja, kad turi išminties pažinti mane, pripažinti, kad aš esu Viešpats, kuris myli ištikimai, vykdo teisingumą ir teisumą žemėje. Tokiais žmonėmis aš mėgaujuosi.“

Esame įvairių profesijų žmonės, išmanome savo amatą, kai kurie esame savo sričių ekspertai ir pasaulio akyse tikrai nesame mažutėliai, tačiau Dievo atžvilgiu mes esame tie mažutėliai - lyg kūdikiai, kurie žvelgia į savo Tėvą, žinodami, kad jis yra išmintingas. Dievas yra mūsų Tėvas, o mes per Krikštą esame jo tikri vaikai. Neveltui Jėzus mus moko: “Kai meldžiatės, sakykite Tėve mūsų…” Ir Jėzus į Dangiškąjį Tėvą kreipiasi tais pačiais žodžiais, nes jis yra jo Sūnus, gimęs iš Tėvo prieš visus amžius. Savo mokiniams jis sako: “Viskas man yra mano Tėvo atiduota; ir niekas nepažįsta Sūnaus, tik Tėvas, nei Tėvo niekas nepažįsta, tik Sūnus ir kam Sūnus panorės apreikšti.”

Jėzus kviečia mus būti ne pasyviais tikinčiaisiais, bet gyventi pagal jo mokymą. Tik jame mes galime rasti sielos ramybę. Jis kviečia mus, sakydamas: “Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti; aš jus atgaivinsiu!” Laikytis jo mokymo reikia mūsų pačių pastangų, tačiau tikinčiajam tas jungas nėra sunkus. “Mano jungas švelnus, mano našta lengva,” sako jis.

Mūsų atžvilgiu Dievo Sūnus yra “romus ir nuolankios širdies.” Jis atėjo ne bausti nusidėjėlius, bet juos atpirkti savo krauju, išgelbėti iš amžinosios mirties ir amžino pasmerkimo. Nors jis – Dievas, jis nesigyrė savo išmintimi ir savęs neaukštino. Jis neieškojo garbės pasaulio akivaizdoje, bet pasirinko kryžiaus kelią. “Kristus kentėjo už jus, palikdamas jums pavyzdį, kad eitumėte jo pėdomis,” skelbia apaštalas Petras. “Jis nepadarė nuodėmės, ir jo lūpose nerasta klastos. Šmeižiamas jis neatsikirtinėjo, kentėdamas negrasino, bet visa pavedė teisingajam Teisėjui. Jis pats savo kūne užnešė mūsų nuodėmes ant kryžiaus, kad numirę nuodėmėms, gyventume teisumui. Jūs esate pagydyti jo žaizdomis.”

Iš tiesų, parodęs gausių dieviškumo ženklų, išvarydamas netyrąsias dvasias, išgydydamas nepagydomus ligonius, prikeldamas mirusius, Kristus galėjo iškelti savo didybę pasaulio akivaizdoje ir priversti pasaulį jam lenktis, tačiau, kaip liudija apaštalas Paulius, “jis, turėdamas Dievo pavidalą, … nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties. Todėl ir Dievas jį išaukštino ir padovanojo jam vardą, kilniausią iš visų vardų, kad kiekvienos lūpos Dievo Tėvo šlovei išpažintų: ‘Jėzus Kristus yra Viešpats!’”

Tik Jėzuje mes, tikintieji, galime atrasti atgaivą, nes jis “yra romus ir nuolankios širdies“. Jis mums suteikia vidinę ramybę ir amžinąjį gyvenimą. Būkime kantrūs jį sekdami, išlikime kantrūs ir šiame įtemptame laikotarpyje, išgyvendami įvairius ekonominius sunkumus, nešdami šių dienų kryžių. “Viskas išeina į gera mylintiems Dievą”, sako apaštalas Paulius, ir priduria: “Aš juk esu tikras, kad nei mirtis, nei gyvenimas, nei angelai, nei kunigaikštystės, nei dabartis, nei ateitis, nei galybės, nei aukštumos, nei gelmės, nei jokie kiti kūriniai negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės, kuri yra mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje.” Amen.