Velykos yra seniausia ir svarbiausia krikščioniška šventė. Daugelyje tautų jos pavadinimas kyla iš hebrajiško žodžio „Pesach“ – Pascha. Žydų Velykos primena jų išėjimą iš Egipto nelaisvės – iš vergovės į pažadėtąją žemę. Krikščionims ši šventė reiškia Kristaus pergalę prieš mirtį ir žmogaus perėjimą iš nuodėmės vergovės į Dievo vaikų laisvę per tikėjimą į Kristų. Ji liudija ir mūsų būsimą perėjimą per mirtį į prisikėlimą ir amžinąjį gyvenimą.

Kristaus prisikėlimas yra pagrindinė krikščionybės skelbiama tiesa. Tai krikščioniško tikėjimo pagrindas. Jeigu nebūtų Kristaus prisikėlimo, nebūtų krikščionybės ir Bažnyčios. Jo prisikėlimas – didžiausias jo dieviškumo ženklas. Kristus padarė daug stebuklų, kuriais įrodė, kad yra Dievo Sūnus, tačiau šis yra didžiausias. Visi kiti jo dieviškumo ženklai vedė prie prisikėlimo iš mirties ir kapo. Prisikėlimu Jėzus užantspauduoja visą mūsų išganymo darbą: jo švento gyvenimo pavyzdį, jo mokymą, jo atskleistus Mesijo ženklus ir jo atperkančią mirtį, kurioje jis – šventas Dievo Avinėlis ant savęs prisiėmė mūsų nuodėmes. Jo prisikėlimas – tai mūsų išgelbėjimo garantas. Iš jo kyla mūsų tikėjimas, viltis, meilė ir malda Dievui.

Kristus prisikėlė ankstyvą Velykų rytą saulei tekant. Tą rytą trys moterys ėjo prie Kristaus kapo, norėdamos patepti jo kūną kvepalais. Jėzus mirė Didįjį Penktadienį saulei leidžiantis, todėl buvo palaidotas labai skubiai, nes kūnas pagal Mozės Įstatymą turėjo būti palaidotas iki saulės nusileidimo. Moteris neramino vienas klausimas. „Kas mums nuritins akmenį nuo kapo angos?“ Joms einant sudrebėjo žemė ir Kristus prisikėlė. Atėjusios jos pamatė akmenį nuristą ir kapą atvirą. Įėjusios į kapo rūsį išvydo angelą baltais rūbais ir nustėro. Bet angelas tarė: „Nebijokite, jūs ieškote Jėzaus, kuris buvo nukryžiuotas. Jo čia nebėra. Jis prisikėlė. Įeikite, apžiūrėkite vietą, kur jis gulėjo.“

Moterys buvo apimtos didelio išgąsčio ir džiaugsmo. Jos nubėgo nuo kapo ir pranešė tai mokiniams, bet jie jų žinią palaikė tuščiomis kalbomis ir netikėjo. Jie užmiršo Kristaus žodžius: „Žmogaus Sūnus turi būti atiduotas į nusidėjėlių rankas ir nukryžiuotas, o trečią dieną prisikelti!“

Apaštalus mes galime suprasti, nes mirtis yra tikriausias šio gyvenimo faktas. Kai miršta mūsų artimieji mes irgi būname ištikti šoko ir po laidotuvių žinome, kad žemėje jų daugiau niekada nebepamatysime. Evangelistas Jonas, sako, kad mokiniai irgi liūdėjo, nes jie dar nebuvo supratę Senojo Testamento pranašystės, jog Mesijas neliks kape, bet prisikels. Vis dėlto Petras ir Jonas pašokę nubėgo prie kapo. Įėję į rūsį jie rado paliktas drobules, į kurias buvo suvyniotas Jėzaus kūnas, ir skarą, buvusią ant jo galvos, gražiai suvyniotą ir atskirai padėtą.

Evangelistas Lukas priduria, kad angelas moterų paklausė: „Ko ieškote gyvojo tarp numirusių?“ Kitaip tariant, angelas jų klausia: „Kaip jūs galėjote pagalvoti, kad jis yra miręs, jei Raštas liudija, kad Kristus trečią dieną prisikels. Juk jis yra Dievas, priėmęs kūną, o Dievas negali likti kape.“

Jeigu šiandien yra tokių, kurie ieško Jėzaus tarp numirusių, tai mes jo ten neieškokime. Gyvenimo ir mirties davėjas yra ne kape, o įžengęs į dangų sėdi savo šlovės soste. Tik siela užtemdyta nuodėmės žvelgia ne į dangų, o į kapą. Mes, tikintieji, kurie turime Šventosios Dvasios pirmuosius vaisius, ieškome Dievo ne kūrinijoje ar kape, o jo karalystėje, kuri yra už šio regimo pasaulio ribų.

Velykos mums liudija visa apimančią Dievo malonę. Žmogus nuteisė Dievą mirtimi ir prikalė prie kryžiaus, o Dievas apdovanojo žmogų nemirtingumu. Žmogus Dievą išjuokė, apspjaudė, nuplakė ir nužudė, o Dievas jį, įtikėjusį ir atgailaujantį už nuodėmes, apdovanojo palaiminimu. Žmogaus parodė Dievui didžiulę neapykantą, bet Dievas atsilygino savo meile. Žmogus norėjo Dievą padaryti mirtingu, bet Dievas savo prisikėlimu žmogui padovanojo išvadavimą iš amžinosios mirties.

Nukryžiuotas Dievas prisikėlė ir nugalėjo mirtį! Kai žmogus įtiki į prisikėlusį Dievo Sūnų, jis jau dabar yra perėjęs iš mirties į gyvenimą. Net jei po Krikšto žmogus praranda tikėjimą, bet po to vėl įtiki, jis atgimsta iš naujo, sugrįžta prie Krikšto malonės ir vėl pereina iš mirties į gyvenimą.

Tikėjimas į Dievo Sūnų yra mūsų pergalė prieš nuodėmę ir mirtį. Apaštalas Paulius praneša, kad mirtis turi savo geluonį, kuriuo mus skaudžiai diegia. Jos geluonis yra mūsų nuodėmė. Mirtis yra lyg gyvatė, o jos nuodas - nuodėmė. Nuodėmė nuodija žmogaus sielą ir kūną. Kuo daugiau nuodėmių žmogus daro, tuo gilesni gyvatės įgėlimai, tuo daugiau ji suleidžia nuodų.

Ką reikėtų daryti, kad įveikti šią bėdą? Reikia kviesti malda Jėzų Kristų, kad jis pašalintų mirties įgėlimą. Jėzus yra pilnas gailestingumo ir meilės. Jis turi galią pašalinti nuodus iš mūsų sielos ir kūno, nes jis mirė už mūsų nuodėmes. Po atleidimo mes turime kovoti su nuodėme ir žlugdančiomis aistromis ir stengtis nebenusidėti.

Žmogus kol kas yra mirtingas. Kristaus prisikėlimas dar nepanaikino mūsų nuodėmės pažeisto kūno mirties, bet prisikėlimas įrodė jos bejėgiškumą. Prisikėlimas reiškia, kad žmogaus kūno mirtis nesunaikins jo bendrystės su Dievu. „Štai tikras žodis, - sako apaštalas Paulius, - jei su juo mirėme, su juo ir gyvensime.“

Ir mūsų mirusieji, kurie mirė su Kristumi, yra gyvi. Dievo žodis juos vadina ne mirusiais, bet užmigusiais. Kaip sėkla pasėta į žemę turi užmigti ir numirti, kad prisikeltų ir atneštų vaisių, taip ir mūsų mirusiųjų kūnai užmiega, tačiau sielos yra gyvos pas Dievą. Naujos kūrinijos rytą Dievas visiems tikintiesiems padovanos nemirtingus kūnus ir šlovingą amžiną gyvenimą. Tada išsipildys žodis: „Pergalė sunaikino mirtį! Kur, mirtie, tavo pergalė? Kur, mirtie, tavo geluonis?!“ Ir mes tada ištarsime: „Dėkui Dievui, kuris duoda mums pergalę per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų.“

Prisikėlęs Jėzus aplankė apaštalus Velykų dienos vakare. Jis įėjo pas juos per uždarytas duris ir tarė: „Ramybė jums.“ Apaštalai virpėjo iš išgąsčio, nes manė, kad jiems vaidenasi dvasia. Bet Jėzus atsakė: „Palieskite mane įsitikinsite, kad tai aš pats.“

Durys buvo užrakintos, kaip rašo evangelistai, „dėl žydų baimės“, nes apaštalai bijojo, kad ir juos gali ištikti tokia pati skaudi mirtis. Petras iš baimės tris kartus užsigynė Kristaus. „Aš šio žmogau nepažįstu.“ Atėjęs per uždarytas duris Kristus pašalina mokinių baimę. Nuo šiol jie taps bebaimiai jo evangelijos skelbėjai.

Ne Dievas uždaro žmogui duris, o žmogus Dievui. Dievas gali įteiti į mūsų tarpą ir per uždarytas duris, tiesiogiai prasiveržti pro mūsų sielų duris, kaip tai atsitiko su apaštalu Pauliumi – Sauliumi, kuris kadaise persekiojo Bažnyčią. Tačiau Viešpats dar labiau nori, kad žmogus, išgirdęs jo išganingą žodį, pats atvertų duris. „Štai aš stoviu prie durų ir beldžiuosi, - sako Jėzus. – Jei kas išgirs mano balsą ir atvers duris, aš pas jį užeisiu.“

Ir mes plačiai atverkime jam savo širdžių duris, kad mus aplankytų jo meilė ir malonė, kad savo krauju, kurį jis teikia Altoriaus sakramente, jis iš mūsų pašalintų nuodėmės nuodus ir per tikėjimą mes jau dabar pereitume iš mirties į gyvenimą. Dažnai ateikime į bažnyčią susitikti su prisikėlusiu Kristumi pasimelsti, jam giedoti šlovės ir padėkos giesmes. Kur gi kitur, jei ne bažnyčioje, Kristus labiausiai beldžiasi žodžiu ir sakramentu į mūsų sielas? Bažnyčioje jis mums padovanoja šiam ir būsimam gyvenimui reikalingą malonę ir amžino gyvenimo pažadą. Amen.