2 sekmadienis po Velykų
Šiandienos evangelijoje Jėzus save pavadina Geruoju Ganytoju. Jis panaudoja šią metaforą, kad suprastume, jog jis yra mylintis mūsų Gelbėtojas. Jėzus taip pat atskleidžia, kad egzistuoja mūsų sielų priešas, kuris nenori, kad mes turėtume gyvenimą. Priešas atėjo vogti, žudyti ir naikinti, bet Jėzus atėjo mus išgelbėti už mus paaukodamas savo gyvybę.
Evangelijos centre slypi žinia apie Dievo malonę. Mes esame išganomi vien iš malonės, vien per tikėjimą, vien per Jėzų Kristų. Kaip avis pati negali išsigelbėti nuo sėlinančio plėšrūno, taip ir žmogus savo jėgomis nepajėgus išsigelbėti amžinam gyvenimui. Jėzus Kristus vienintelis yra mūsų išganymo šaltinis.
Senajame Testamente gausu vietų, kur Dievas save vadina ganytoju. Turbūt visi esame girdėję 23 psalmę. „Viešpats mano Ganytojas, – sako psalmistas, – man nieko netrūksta. Žaliose pievose jis mane guldo, prie ramių vandenų gano.“ Net jei teks keliauti per mirties šešėlių slėnį, jis nesibijos pikto, nes su juo bus Dievas. Pats Dievas tikintįjį saugiai išves į amžiną gyvenimą.
Dievas, mūsų ganytojas, per pranašus pažadėjo mus aplankyti regimu būdu. „Kaip piemuo ganys jis savo kaimenę, savo rankomis surinks ėriukus, nešios juos prie krūtinės ir švelniai vedžios vedekles“, skelbia Izaijas. “Aš pats rūpinsiuosi savo avimis … – suieškosiu paklydusias, sugrąžinsiu išblaškytas, aptvarstysiu sužeistas ir pastiprinsiu silpnas“, sako Viešpats. Dievas šį pažadą išpildė, kai jis priėmė kūną ir tapo žmogumi. Jėzuje Kristuje jis atsiskleidė kaip Vyriausias ir Gerasis Ganytojas.
Gerasis ganytojas pažįsta savo avis ir pašaukia vardu. Jis kartu praneša, kad yra ir kitų avių, kurios ganytojo nepažįsta ar nuo jo traukiasi. Net dalis krikštytų žmonių šalinasi nuo Dievo. Jie yra lyg tos avys, kurie bėga nuo jo į pražūtį.
Pasaulyje tikintys ir netikintys gyvena kartu. Net tarp krikštytų, tai yra krikščionių, ne visada įmanoma nustatyti, kurie yra tikrai tikintys. Vienintelis Dievas gali pažvelgti į širdį. Skirtumas atsiskleidžia, kai ateina ganytojas. Jo kaimenė iš karto išgirsta ir atpažįsta jo balsą ir džiaugsmingai jį pasitinka. Ji juo pasitiki ir drąsiai seka, o jis veda ją į žaliuojančias lankas ir prie gaivinančio vandens šaltinių.
Išgelbėjimo atžvilgiu nėra jokio tarpinio kelio. Arba žmogus priklauso Kristaus kaimenei arba pasauliui. Tie, kurie tiki į Jėzų, atpažįsta jo balsą ir seka jo mokymu, yra Kristaus žmonės. Jėzus sako: „Manosios avys klauso mano balso; aš jas pažįstu, ir jos seka paskui mane. Aš joms duodu amžinąjį gyvenimą“
Gerasis ganytojas skiriasi nuo samdinio, nes jam rūpi kaimenės gerovė. Samdinys dėl avių per daug nepergyvena. Jis dirba be pasišventimo, vien už atlygį. Iškilus pavojui samdinys nerizikuos savo gyvybe. „Pamatęs sėlinantį vilką, palieka avis ir pabėga“, sako Jėzus. „Samdinys pabėga, nes jis samdinys, jam avys nerūpi.“ Tuo tarpu Gerasis ganytojas ne tik su pasišventimu jas gano, bet ir gina savo kaimenę nuo plėšrūno rizikuodamas gyvybe.
Gerasis ganytojas atiduoda savo gyvybę už kaimenę. Tai svarbiausias jo bruožas. „Aš – gerasis ganytojas. Už avis aš guldau savo gyvybę,“ sako Jėzus. „Niekas neatima jos iš manęs, bet aš pats ją laisvai atiduodu.“ „Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, kad apsčiai jo turėtų.“
Jėzus atidavė savo gyvybę už mus, kad mes „jame turėtume atpirkimą per jo kraują ir nuodėmių atleidimą.“ Jėzus mirė už mus, kad mus išteisintų Dievo akivaizdoje, jog atpirkti jo krauju ramiai galėtume pasirodyti prieš jo teismo sostą amžinybėje. Jėzaus Kristaus mirtis mus išvaduoja iš kalčių. Dėl jo kryžiaus Teisingasis Teisėjas amžinybėje tikinčiuosius paskelbs teisiais ir pakvies į nesibaigiantį gyvenimą. „Jos nežus per amžius, – sako Jėzus. „Niekas jų neišplėš iš mano rankos.“ Todėl jei „atpildas už nuodėmę mirtis, tai Dievo malonės dovana amžinasis gyvenimas mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje“, liudija apaštalas Paulius.
Jėzaus Kristaus kryžiuje labiausiai atsiskleidė Dievo meilė. Jis sutiko mirti mūsų vietoje, nes mylėjo. „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų“, liudija evangelistas Jonas. „Dievas mums parodė savo meilę tuo, kad Kristus mirė už mus,“ jam antrina apaštalas Paulius. Vieni Kristaus kryžiuje mato žmogaus žiaurumą, kiti kruviną reginį ar nepaprastą skausmą, o mes, krikščionys, jame įžvelgiame begalinę Dievo meilę. „Mums dar esant silpniems, Kristus skirtu metu numirė už mus, tuo laiku dar bedievius“, liudija tautų apaštalas. Jis mirė už mus, nes mylėjo.
Ir mūsų atsakas turi būti meilė Dievui. „Mes mylime, nes Dievas mus pirmas pamilo“, krikščionių vardu kalba apaštalas Jonas. Priklausykime jo atpirktai kaimenei. Sekime Gerojo Ganytojo balsą, kurį girdime iš altoriaus ir sakyklos skelbiamame jo žodyje. Tuo mes parodysime, kad esame jo mokiniai. „Manosios avys klauso mano balso ir seka paskui mane“, skelbia Jėzus. „Aš joms duodu amžinąjį gyvenimą; jos nežus per amžius, ir niekas jų neišplėš iš mano rankos.“ Amen.