Vynmedžio ir šakelių pavyzdžiu Jėzus moko mus nešti krikščioniško gyvenimo vaisius ir tapti žmonėmis, kurie yra verti vadintis krikščionio vardo. Jais mes tampame ne savo pačių valios pastangomis, bet tik būdami tikėjimo vienybėje su juo. „Kaip šakelė negali duoti vaisiaus pati iš savęs, nepasilikdama vynmedyje, taip ir jūs bevaisiai, nepasilikdami manyje.“

Daugelio pasaulio religijų išpažinėjai praktikuoja jų įkūrėjų mokymą. Jie juos prisimena geru vardu, tačiau negali su jais turėti asmeninio ryšio. Kiniečiai seka Konfucijaus mokymu, Budistai vadovaujasi Budos paliktu pavyzdžiu, tačiau šie abu mokytojai jau seniai yra mirę. Tuo tarpu Jėzus yra gyvas ir praneša, kad mes tampame jo mokiniais ir nešame vaisius, kai pasiliekame jame ir jis mumyse.

Jėzus šį vienybės su juo slėpinį paaiškina vynmedžio pavyzdžiu. „Aš esu vynmedis, o jūs šakelės. Pasilikite manyje, ir aš jumyse pasiliksiu.“

Šioje evangelijoje yra keturi dalyviai. (1) Tai Dangiškasis Tėvas, kuris yra vynuogyno savininkas ir prižiūrėtojas, metaforiškai vadinamas vynininku arba sodininku. (2) Tai Kristus – vynmedis. (3) Jo mokiniai yra šakelės, (4) o tie, kurie nepasilieka Kristuje, nevaisingos šakelės.

Mes išliekame vienybėje su Jėzumi, nes jis nėra vien istorinė asmenybė, o už mus miręs ir prisikėlęs Dievo Sūnus. Savo dievišką prigimtį Jėzus praneša ne tik sakydamas: „Aš ir Tėvas esame viena“, bet ir įžanginiuose šios evangelijos žodžiuose, kai jis sako: „Aš esu vynmedis.“

Žodžiais „AŠ ESU“ Jėzus paliudija, kad jis turi tą pačią dievišką prigimtį kaip Dievas Tėvas. Mozė prieš išvesdamas izraelitus iš Egipto klausė Dievo „koks tavo vardas?“ „Juk jie manęs klaus: ‚Koks yra Jo vardas?‘ ką aš jiems atsakysiu?“ Dievas atsakė: „AŠ ESU, KURIS ESU. Sakyk izraelitams: ‘AŠ ESU mane siuntė pas jus‘“.

Prisikeldamas iš mirties Jėzus aiškiausiai parodė savo dieviškumą, kad jis yra amžinai ESANTYSIS. Įžengęs į dangų jis su Tėvu ir Šventąja Dvasia viešpatauja per amžius. Jis yra Dievas, todėl mes galime jam melstis, jam dėkoti, juo pasitikėti, išlaikyti su juo nuolatinį tikėjimo ryšį. Kitaip jis nebūtų sakęs „pasilikite manyje ir aš jumyse pasiliksiu.“

Daug krikščionių šiandien yra atšalę tikėjimu, atitolę nuo bažnyčios, nes jie neturi asmeninio ryšio su Dievu. Juk krikščionybė, skirtingai nei kitos religijos, nesusideda vien iš taisyklių. Neįmanoma būti krikščioniu nepasiliekant tikėjimo ir maldos vienybėje su Kristumi. Atmetę šią vienybę krikščionys yra lyg tos šakelės, kurios nepasilieka vynmedyje, o „nuo manęs atsiskyrę, jūs negalite nieko nuveikti.“

Neveltui daugelį kartų šioje evangelijoje Jėzus vartoja žodį „pasilikite“. Jis kviečia mus tikėjimu ir malda išlikti su juo vienybėje, būti kaip vynšakelė sujungta su vynmedžiu. Kaip šakelei kamienas teikia visa, kas reikalinga vaisiams nešti, taip ir mes iš paties Jėzaus gauname stiprybės ir pajėgiame nešti krikščioniško gyvenimo vaisius.

Šie tikėjimo vaisiai yra gebėjimas laikytis Jėzaus įsakymų. Tai ėjimas tuo kilnesniu keliu, kuris yra meilė. Vienas yra tokių vaisių yra džiaugsmas, kai Dievo Dvasios dėka  suvokiame gyvenimo prasmę. „Jumyse atsiras manasis džiaugsmas, - sako jis, - ir jūsų džiaugsmui nieko netrūks.“ Jėzus mus vaduoja iš nevilties, depresijos, gražina mums gyvenimo džiaugsmą. Laiške galatams apaštalas Paulius prie šių vaisių prideda ramybę, kantrybę, malonumą, gerumą, ištikimybę, romumą, susivaldymą.

Jėzus taip pat kalba apie šakelių apvalymą. Vynininkas, dangiškasis Tėvas, kiekvieną vaisingą šakelę apvalo, kad ji neštų dar daugiau vaisių.

Mus pirmiausiai apvalo jo žodis. „Jūs jau esate švarūs dėl žodžio, kurį jums kalbėjau,“ sako jis. Dievo žodis yra gyvas. Jis skverbiasi iki pat mūsų sielos ir dvasios atšakos. Jis teisia mūsų sumanymus ir mintis. Jis kartu pakelia nusvirusias rankas ir sutvirtina drebančius kelius. Dažnai ateikime į bažnyčią klausytis mūsų sielas apvalančio Dievo žodžio, skaitykime Bibliją namuose.

Kitas apvalymo būdas yra šakelių genėjimas. Dėl to dangiškasis Tėvas metaforoje vaizduojamas sodininku. Jis yra vynuogyno savininkas, mūsų Sutvėrėjas, kuris mums savo apvaizda išlaiko ir rūpinasi. Jis ateina prie gerų šakelių ir apkarpo ūglius, kad jos neštų dar daugiau vaisių.

Kažin ar medis jaučia skausmą, tačiau Sutvėrėjo vynininko žirklės mūsų gyvenimuose nėra labai malonios. Kartais mums gali atrodyti, kad esame vienintelė šaka, kuri yra genima, jog kitoms šakoms to reikėtų labiau. Vis dėlto amžinasis Sodininkas žino ką daro. Kaip bebūtų, visuomet prisiminkime, kad Dievas yra gėrio ir malonės šaltinis ir mums linki tik gero. Jis nori, kad mes liktume dvasiškai sveiki ir vaisingi, todėl laiškas Hebrajams sako: „Mano sūnau, nepaniekink Viešpaties auklybos ir nenusimink jo baramas.“

Bet vynmedyje yra ir nevaisingų šakelių. Jos kadaise žaliavo, bet nenešė vaisiaus ir ėmė vysti. Tos vystančios šakelės, tai – žmonės, kurie Krikšte buvo sujungti su Viešpačiu, per vandenį ir Šventąją Dvasią įskiepyti į vynmedį, bet jame nepasiliko. Jie nutolo nuo Dievo ir neneša tikėjimo gyvenimo vaisių. Jėzus apie tokius žmones sako: „Kas nepasiliks manyje, bus išmestas laukan ir sudžius kaip šakelė. Paskui surinks šakeles, įmes į ugnį, ir jos sudegs.“

Bažnyčios Tėvas Augustinas šiame kontekste rašo. „Jėzus nesako, ‚Aš esu medis, o jūs šakelės.‘ Medžio šaka gali būti vertinga net kai ji atskiriama nuo kamieno, nes ji tinka malkoms. Tačiau vynmedžio šakelė tinka tik vienam iš dviejų dalykų – vynmedžiui arba ugniai.“ Nukirpta ji net židiniui netinka, todėl yra sudeginama lauke.

„Pasilikite manyje, tai ir aš jumyse pasiliksiu“ – tai pagrindiniai Jėzaus žodžiai šioje evangelijoje. Kaip šakelė gali nešti vynuoges tik pasilikdama vynmedyje, taip ir mes galime nešti krikščioniško gyvenimo vaisius ir patirti džiaugsmą tik pasilikę vienybėje su Jėzumi. Tikėjimo dalykuose patys iš savęs mes nieko negalime nuveikti. Aiškiausias tokios vienybės pavyzdys yra apaštalas Paulius, kuris laiške galatams rašo: „Esu nukryžiuotas kartu su Kristumi. Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus. Dabar, gyvendamas kūne, gyvenu tikėjimu į Dievo Sūnų, kuris pamilo mane ir paaukojo save už mane.“

Žmogus, kuris neša tikėjimo vaisius regimai pašlovina dangiškąjį Tėvą. Savo gyvenimu jis atskleidžia, kad yra vienybėje su Jėzumi, parodo, kad yra jo mokinys. „Tuo bus pašlovintas mano Tėvas, - sako Jėzus, - kad jūs duosite gausių vaisių ir būsite mano mokiniai.“ Amen.