Bažnyčia šiandien dėkoja Dievui už mamas, kurios mus pagimdė ir užaugino, už jų pasiaukojimą, kantrybę ir meilę. Patyrę motinos meilę mes lengviau pažįstame Dievo meilę, nes jis yra meilė. Bažnyčia šiandien meldžia Viešpaties palaimos mamoms, kad jo malonės sustiprintos jos pajėgtų vykdyti kilnų krikščioniškos motinystės pašaukimą. Tepripildo jis jas stiprybe, tebūna šalia jų savo malonės dovanomis, kad jos pasišventusiai vestų vaikus tikėjimo keliu, jog Krikšte pasodintas Šventosios Dvasios daigelis juose prasiskleistų Šventosios Dvasios žiedais.

Žmonių tarpe nėra kilnesnės meilės kaip motinos meilė. Mama myli savo vaiką, nes jis yra jos dalis. Vaikui nereikia užsitarnauti jos meilės. Mamos meilė vaikui yra besąlygiška. Net jei vaikas eina neteisingu keliu, net jei verčia mamą sielvartauti, ji vis tiek jį myli. Motiniška meilė nenublėsta. Vaiko atžvilgiu ji visa pakelia, viskuo viliasi, visą ištveria.

Vienintelė meilė, kuri viršija motinos meilę, yra Dievo. Jo meilė mus pažino dar negimusius, dar prieš mūsų gyvybei užsimezgant motinos įsčiose. „Dar prieš sukurdamas įsčiose, aš tave pažinau, dar prieš tau gimstant tave pašventinau,“ tarė Dievas pranašui Jeremijui. „Juk tu sukūrei mano širdį, numezgei mane motinos įsčiose. Tavo akys matė mane dar negimusį,“ dėkoja Dievui psalmistas. Motinos meilė yra tos besąlygiškos Dievo meilės atspindys.

Dievas mus ne tik sukūrė, bet savo apvaizda jis ir toliau mumis rūpinasi, saugo nuo visų pavojų, linki gero. Jo visi darbai mūsų atžvilgiu yra gailestingumas ir malonė. „Net jei motina tave užmirštų, - sako jis per pranašą Izaiją, - aš tavęs niekada neužmiršiu.“

Mažas vaikas yra pilnai aprūpintas viskuo, nes jis šalia turi savo mylinčią mamą. Ji negaili nieko, neboja net savo nuovargio, kad tik vaikas augtų sveikas, būtų laimingas, ir doras žmogus išeitų į gyvenimą. Deja, gyvenime mes nesame tokie laimingi, kaip kad buvome maži vaikai, nes vargu ar surandame tokių žmonių, kurie mus mylėtų tokia meile. Visa viršijančią meilę turi tik Dievas. Ši meilė labiausiai atsiskleidė Kristaus kryžiuje. Jis taip mus mylėjo, „kad nepagailėjo nė savo Sūnaus“, kad mes turėtume amžiną gyvenimą.

Todėl motinos dieną bažnyčia skelbia meilę. „Mylimieji, mylėkime vieni kitus, nes meilė yra iš Dievo. – ragina apaštalas Jonas. – Kiekvienas, kuris myli, yra gimęs iš Dievo ir pažįsta Dievą.“

„Dievas yra meilė“ – atkartoja apaštalo žodžius bažnyčios tėvas Augustinas. Bet jis  mūsų klausia: „O kokį pavidalą turi meilė, kokią formą, kokią figūrą? Kokias kojas, kokias rankas? Niekas negali to pasakyti.“ Tačiau bažnyčios tėvas kartu sako: „Bet juk meilė turi kojas – ji neša tave į bažnyčią.  Ji turi rankas: jos pasigailėdamos išsitiesia į vargšus. Ji turi akis: su jomis pažįsta kenčiančius. Ji turi ausis, apie kurias Viešpats sako: „Kas turi ausis klausyti – teklauso.“

Motinos meilė mus atnešė prie Šventojo Krikšto, ji veda mus į bažnyčią, jos akys mato kai kenčiame, rankos apglėbia kai stokojame. Tačiau Augustinas meldžia Dievo, kad ir mumyse atsiskleistų ta meilės išraiška, kad ir mūsų kojos padėtų kitiems ateiti į bažnyčią, rankos išsitiestų stokojantiems, akys pažintų kenčiančius, ausys suvoktų ką mums sako Viešpats. Mylinti širdis nesitenkina vien užuojauta. Ji patiria džiaugsmą, kai savo užuojautą paverčia darbu.

Motinos dieną mūsų žvilgsnis taip pat krypsta į vaikus, nes norime, kad jie taptų Dievą mylinčiais žmonėmis. Dažnai tėvai savo veido prakaitu dirba visą gyvenimą, kad sukrautų daugiau turto, kad paliktų jį vaikams, trokšdami, kad jų gyvenimas būtų lengvesnis, jog jiems netektų taip sunkiai dirbti. Bet, deja, ne turtas, daro žmogų laiminga, stipria asmenybe. Stiprus yra tas, kuris pasitiki Dievu. Tikinčio žmogaus stiprybė glūdi ne jo paties jėgose, bet Dieve.

Tikėjimas Dievu daro žmogų visaverte asmenybe. Vaikai gavę turtus iš tėvų dažnai lengvabūdiškai išeikvoja, nebrangina to, kas gauta už dyką. Dalis jų yra lyg mažas vaikas, kurį mama aprengia gražiais, švariais rūbais, o jis išėjęs išsivoliojo dulkėse, susidraskė kur nors belaipiodamas ir grįžo namo purvinas, suplyšęs.

Todėl neužtenka vaikams perduoti tik materialias gėrybes. Už jas svarbesnės yra tikėjimo ir doros vertybės. Veskime savo vaikus nuo mažumės į bažnyčią. Neateikime vieni, manydami, kad padarysime vaikams gera, leisdami sekmadienį jiems ilgiau pamiegoti. Bažnyčioje auga tas Krikšte pasodintas Šventosios Dvasios daigelis, iš pumpuro prasiskleidžia tikėjimo žiedas. Sutvirtėję tikėjime mūsų vaikai bėdose atkartos psalmisto žodžius: „Mano pagalba ateina iš Viešpaties, kuris padarė dangų ir žemę.“ Nes tikintis žmogus laikosi Kristaus, kaip mažas vaikas įsikimba į mamos ranką. Ištikus pavojui jis glaudžiasi prie Dievo, kaip vaikas glaudžiasi prie savo mamos, o ji pasiryžusi jį ginti net savo gyvybę statydama pavojun.

Šią dieną mes taip pat dėkojame Dievui už visų motinų motiną – Mergelę Mariją. Joje įsikūnijus Dievo Sūnui išrinktoji Mergelė tapo Dievo motina, „Palaiminta esi, Marija, nes per tave pranašų paskelbtosios paslaptys ir mįslės išsipildė...“ – sako ankstyvosios bažnyčios teologas Sirietis iš Balaus. – „Garbė Tėvui, kuris savo viengimį Sūnų pasiuntė. Jis gimė iš Marijos ir mus iš nuodėmių išvadavo. Jos atminimas danguje ir žemėje išaukštintas.“

„Dievas nužengė žemėn, kad iš žmonių dukterų taptų žmogumi,“ – liudija Jokūbas Sirietis. „Ji suteiktąja malone visus kitus žmonių vaikus viršija, todėl juo labiau Marijos sielos grožį reikia aukštinti, nes ji tapo Dievo Motina. Nuolankumu, tyrumu, teisingumu ir gera valia ji patiko Dievui ir buvo išrinkta... Todėl turime kiekvienas taip labai Išaukštintąja stebėtis, nes ją Viešpats pasirinko sau Motina.“

Bažnyčia šiandien meldžiasi už motinas, kad jos stiprėtų motinystės pašaukime ir pasiaukojime. Tebūna Dievo Motina Marija joms pavyzdžiu, kuri nuolatos rodė į savo Sūnų, kad žmonės jį labiau pažintų. „Darykite, ką tik jis jums lieps,“ sakydavo ji. Tesuteikia Viešpats mamoms savo malonę, kad jos vis giliau pažintų Dievo ir Marijos Sūnų Jėzų Kristų, juo pasitikėtų, ir savo tikėjimą perduotų savo vaikams. Bažnyčia kartu šiandien prisimena maldoje visas žemėje tikėjusias motinas, kurios jau yra amžinybėje. Išteisintos tikėjimu jos jau yra Dievo meilės rankose ir dėkoja už palaiminimus, kuriuos Viešpats išliejo joms žemėje vykdant kilnų motinystės pašaukimą. Amen.