Sekmadienį prieš dangun žengimą Jėzus mus moko apie maldą. Apaštalai jau anksčiau yra prašę pamokyti juos melstis. Tada Jėzus pateikė tikros maldos pavyzdį – „Tėve mūsų“, tačiau dabar jis praneša tai, ko anksčiau nesakė. Jis moko apaštalus ir mus prašyti dangiškąjį Tėvą jo vardu. Nes jis yra daugiau nei mokytojas. Jis yra Dievo Sūnus, atėjęs iš Dievo į pasaulį. Užbaigęs visą mūsų išgelbėjimo darbą žemėje jis dabar sugrįžta į dangų pas Tėvą. “Iki šiol jūs nieko neprašėte mano vardu. Prašykite ir gausite, kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų.”

Malda turi savo galią, bet jos galia slypi ne intensyvume ar daugžodžiavime. Maldos galia slypi Dieve, ji paremta Dievo visagalybe.

Štai, mažas vaikas yra silpnas ir pats nepajėgus apsirūpinti, tačiau jis turi gerus tėvus arba globėjus ir yra viskuo aprūpintas. Lygiai taip pat ligonis kūniškai yra silpnas, tačiau jis žino kur ir kaip paprašyti pagalbos. Taip ir tikinčiojo žmogaus malda paremta Dievo visagalybe. Kaip liudija 91 psalmė, jis gyvena remdamasis jo pagalba.

„Tas, kuris gyvena Aukščiausiojo pastogėje, tas pasilieka Visagalio pavėsy. Jis sakys Viešpačiui: „Mano Dieve, mano prieglauda ir tvirtove, pasitikiu tavimi!“ Juk tai jis išgelbės tave nuo medžiotojo kilpos ir nuo mirtį nešančio maro. Savo sparnų plunksnomis jis uždengs tave, ­ po jo sparnais rasi prieglaudą. Jo ištikimybė ­ dengiantis skydas. Nereikės tau bijoti nakties siaubo, nei strėlės, iššautos dieną, nei maro, sėlinančio tamsoje, nei rykštės, niokojančios vidudienį.”

Dievo galia paremta ir karaliaus Dovydo malda, kuris sako: “Nors einu per mirties šešėlių slėnį, nebijau jokio pavojaus, nes tu su manimi.” Maldos galios bijo net pragaras. Kartą išvaręs iš apsėstojo piktąją dvasią, Jėzus pastebėjo: “Ta veislė neišvaroma nieku kitu, tik malda.”

Mūsų malda yra akivaizdus liudijimas, kad tikime į Dievą. Žmogus, kuris netiki Dievu, nepajėgia ištarti net trumpiausios maldos. Jo lūpos yra sustingusios, nes širdis yra užkietinta netikėjimo, o juk visi mūsų troškinai kyla iš širdies gelmių. Todėl kas meldžiasi, paliudija, kad turi viltį Dieve, kad išpažįsta jo gerumą ir pasitiki jo visagalybe.

Malda liudija ir mūsų nuolankumą Dievo atžvilgiu. Melsdamiesi mes pripažįstame, kad esame tik silpni ir mirtingi žmonės. Ja mes išpažįstame, kad tik Dievas, yra visagalis, geras, gailestingas ir turtingas malone. Iš jo rankų mes laukiame kasdienės duonos, ligų ir negalių išgydymo.

Malda taip pat liudija mūsų meilę Dievui. Juk kur tarp žmonių vyrauja neapykanta, jie nieko vienas iš kito neprašo. Šėtonas juk irgi žino, kad Dievas yra, tačiau jis iš jo nieko neprašo, nes jis nekenčia, neturi savyje meilės.

Jėzus šiandienos evangelijoje kviečia mus prašyti dangiškąjį Tėvą jo vardu, nes “nes jūs mane pamilote ir įtikėjote, jog aš esu iš Dievo atėjęs”. Tik Jėzų mylinti širdis ištaria maldoje Jėzaus vardą, išpažįsta, kad jis atėjo iš Dievo – gimė žmogumi, savo mirtimi mus išgelbėjo ir padovanoja amžinąjį gyvenimą. “Kas kitaip žvelgia į Kristų, kuris nemano, kad jis yra viengimio Dievo Sūnus, tas neprašo Jo vardu,” sako Bažnyčios Tėvas Augustinas.

Ir “pats Tėvas jus myli, nes jūs mane pamilote ir įtikėjote”, sako Jėzus. “Bet ar jis mus myli todėl, kad mes jį mylime?” klausia Augustinas. “O gal greičiau atvirkščiai: mes jį mylime, nes jis mus pamilo?” Evangelistas Jonas sako: “Mes mylime, nes Dievas mus pirmas pamilo.” Dangiškojo Tėvo meilė buvo apreikšta pirmiau, nei mūsų meilė jam. Tik todėl, kad mus mylėjo, jis siuntė savo Sūnų į žemę ir atidavė jį net mirčiai už mūsų nuodėmes.

Jėzus mus moko prašyti dangiškąjį Tėvą jo vardu. “Jei tik prašysite Tėvą mano vardu, jis duos tai jums.” Bet kodėl ne visos maldos būna išklausytos, net jei dangiškąjį Tėvą prašome Jėzaus vardu? Apaštalas Jokūbas atsako: “Jūs prašote ir negaunate, nes negerai prašote – tik savo įnoriams patenkinti.”

Augustinas sako: “Kas prašo jo vardu, tas gauna, ko prašo, bet jei jo prašymai neprieštarauja jo amžinajam išganymui.” Dievas nepatenkina tų maldų, kuriose prašoma to, kas prieštarauja Dievo valiai arba geidžiama gėrybių, kurios nepasitarnaus išganymui. Juk ir mama neduoda vaikui į rankas kokio nors daikto, kuriuo jis galėtų susižeisti. Tai nereiškia, kad ji jo nemyli. Priešingai, ji tai daro iš meilės.

Kristus mus išmokė „Tėve mūsų“ maldos, kad mes žinotume mokėtume, kaip reikia melstis. Jis pirmiausia moko prašyti dvasinių dalykų – kad jo vardas būtų gerbiamas, kad jo karalystė ateitų į mūsų tarpą per krikščionišką gyvenimą ir tarpusavio meilę, kad jo valia viešpatautų tarp mūsų. Ir tik po to jis kviečia mus prašyti Dievo, kas tiesiogiai reikalinga mums. Jei mes prašysime ne kasdienės duonos, o turtų, kažin ar Dievas tokią maldą išklausys. Juk ir turčių vaikai, kurie iš tėvų viską gauna veltui ir ko tik nori, neretai, nors visko aptekę, nueina blogais keliais. Dievo maloninga apvaizda saugo mus nuo netinkamų gėrybių. Savo prašymais mūsų maldos turi būti panašios į „Tėve mūsų“. Tokios maldos bus išklausytos.

„Tada jūsų džiaugsmui nieko netrūks,” sako Jėzus. Ši džiaugsmas ne materialus, ne kūniškas, sako Augustinas. Tai dvasinis džiaugsmas. Tai džiaugsmas Dievu, Šventąja Trejybe, pagal kurio paveikslą mes esame sukurti.

Evangelija Jėzus paliudija, kad jis jau grįžta pas Tėvą ir kad ragina bažnyčią kreiptis į dangiškąjį Tėvą jo vardu. Pranešdamas, kad jis yra atėjęs iš Dievo ir pas jį sugrįžta į dangų, jis dar kartą paliudija, kad yra Dievas, todėl galima melstis ne tik į Tėvą, bet ir į Sūnų ir į Šventąją Dvasią.

Evangelijoje Jėzus priduria: “Aš jums vis kalbėjau palyginimais, bet ateis valanda, kada be palyginimų imsiu kalbėti ir atvirai apie Tėvą jums skelbsiu.” Toji valanda gali būti suprantama tik kaip amžinasis gyvenimas. Šiandien „mūsų pažinimas dalinis ir suvokimas dalinis,“ sako apaštalas Paulius, bet „kai ateis metas tobulumui, kas yra dalinis – pasibaigs.“ “Dabar mes matome lyg veidrodyje mįslingu pavidalu, bet tada matysime veidas į veidą.” Tada mums, jo išgelbėtiems žmonėms, nebereikės palyginimų, nes Jėzus pilnai atskleis Dievą, kurio žemėje savo akimis negalime matyti ir protu pilnai pažinti. “Tą dieną jūs manęs nieko neklausinėsite,” sako jis, nes, kaip sako apaštalas Paulius, tuomet jau pilnumoje pažinsime. Tada mūsų džiaugsmui tikrai nieko netrūks, nes “ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į mintį neatėjo, Dievas paruošė tiems, kurie jį myli.” Amen.