Prieš grįždamas pas dangiškąjį Tėvą Jėzus pažadėjo atsiųsti apaštalams globėją - Šventąją Dvasią, kuri juos įves į visą tiesą, nes primins visa, ką jis yra kalbėjęs. Šį pažadą Jėzus išpildė praėjus dešimčiai dienų po dangun žengimo. Virš apaštalų tą dieną lyg ugnies liežuvių pavidalu nužengė Šventoji Dvasia. Tapę pilni Dievo Dvasios jie pradėjo įvairiomis kalbomis skelbti Dievo darbus, o Petro pamokslas žmonėms „verte vėrė širdį.“ Tą dieną pasikrikštijo 3000 vyrų, ir jie tapo pirmąja Kristaus Bažnyčia žemėje.

Šventosios Dvasios nužengimas įvyko per Sekmines. Ši šventė buvo švenčiama praėjus penkiasdešimčiai dienų nuo Velykų, tai yra nuo tos nakties kai žydų tauta išėjo iš Egipto nelaisvės. Penkiasdešimtą jų kelionės dieną jie pasiekė Sinajaus kalną, ant kurio Dievas Mozei davė Įstatymą. Žydai per Sekmines taip pat paminėjo pirmojo derliaus nuėmimą.

Krikščionių Sekminės skiriasi nuo žydų. Mes šiandien švenčiame ne Senojo Testamento šventę, o krikščionių Bažnyčios gimimo dieną. Kristus, tikrasis Velykų Avinėlis, praėjus 50 dienų nuo Velykų apaštalams atsiuntė Šventąją Dvasią. Tie 3000 krikščionių buvo tas pirmasis derlius, kurį Bažnyčiai padovanojo Šventoji Dvasia.

Sekminės liudija apie Šventosios Dvasios darbą. Savo veikimu ji keičia ir atnaujina žmogaus širdį.

Į Jeruzalę atvykę žmonės laikėsi Mozės įstatymo, kurio centre yra 10 Dievo įsakymų. Nors įstatymas teisingas, jis vis dėlto neturi galios mus išgelbėti amžinam gyvenimui. Įstatymas tik parodo, kad prieš Dievą esame nusidėjėliai. Žmogus dažnai laikosi 10 Dievo įsakymų ne iš meilės Dievui, o iš baimės, nes Dievas grasina bausti mus už peržengtus jo įsakus. Pasaulietinis žmogus netgi norėtų, kad Dievo nebūtų, nes tada jis neprivalėtų vykdyti jo įstatymo.

Tuo tarpu kai žmogų aplanko Šventoji Dvasia, jis tampa nauju kūriniu ir pradeda mylėti Dievą. Jis atsiverčia, įtiki į Dievą ir vykdo Dievo valią jau nebe iš baimės, o iš meilės Viešpačiui.

Jėzus sako, kad Bažnyčiai atsiųsta Tiesos Dvasia toliau liudys apie jį.

Dievas atsiuntė savo Sūnų, kad jis savo mirtimi išvaduotų mus iš nuodėmių. Didįjį Penktadienį jis mirė už viso pasaulio nuodėmes ir išlaisvina mus iš Dievo įstatymo kaltinimų. Jėzus atliko visa, kas reikalinga mūsų išgelbėjimui, bet šis turtas mums būtų nežinomas, jei Šventoji Dvasia mums šios žinios neįspaustų į širdis. Dievo Dvasia, kai ji mus lanko per skelbiamą žodį ir sakramentus, savo dieviška galia liudija apie Jėzų ir įtvirtina šią žinią mūsų sielose. Mes asmeniškai priimame išgelbėjimo žinią, skelbiančią, kad „Jėzus mirė ir už mane, jis ir mane savo krauju išvadavo iš būsimo Dievo teismo, ir man užtarnavo amžinąjį gyvenimą.“

Jėzus sako, kad niekas negali ateiti pas jį ar jį mylėti be Šventosios  Dvasios įkvėpimo. Jei mes mylime Dievo Sūnų, reiškia mes jau turime Šventąją Dvasią, „nes Dievo meilė išlieta mūsų širdyse Šventosios Dvasios, kuri mums duota“, liudija apaštalas Paulius.

Išgelbėjimo dalykuose Dievas žengia pirmąjį žingsnį. „Kas jam yra davęs [Dievui] pirmas, kad jam būtų atmokėta?“ klausia apaštalas. Kaip artojas pirma beria grūdus į žemę ir tik po to renka derlių, taip ir Dievas Šventoji Dvasia per beriamą Dievo žodžio sėklą mūsų širdyse augina tikėjimą ir visus Dvasios vaisius, kurie yra „meilė, džiaugsmas, ramybė, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, romumas, susivaldymas.“

Šventoji Dvasia traukia mūsų širdis link Jėzaus Kristaus. Jei kas nors to traukimo nejaučia, reiškia jo širdyje yra kokia tai kliūtis, trukdanti Dievo Dvasios veikimą. Dažniausiai tai pamaldų ignoravimas arba kitos nuodėmės, kurios apsunkina žmogaus sielą. Nuodėmė yra ta kliūtis, kuri nuplėšia nuo žmogaus Dievo paveikslą, pagal kurį jis buvo sukurtas. Ji daro jį grynai kūniška, materialia būtimi.

Jėzus sako, kad  „pasaulis neįstengia priimti“ Šventosios Dvasios, „nes jos nemato ir nepažįsta.“ „O jūs ją pažįstate, nes ji yra pas jus ir bus jumyse.“

Pasaulis mato, tik kas regima akims. Kai Sekminių dieną Šventoji Dvasia nužengė ant apaštalų vėjo ir ugnies liežuvių pavidalu, subėgo minia pasižiūrėti. Girdėdami apaštalus kalbant įvairiomis kalbomis dalis smalsuolių ėmė šaipytis, sakydami: „Jie prisigėrę jauno vyno.“

Panašiai ir šiandien elgiasi pasaulis. Šventosios Dvasios darbo jis nepriskiria Dievui, bet kitoms priežastims ar aplinkybėms. Mokslas yra atradęs daugelį dėsnių, pagal kuriuos veikia Dievo sukurta visata, bet Dievo Dvasios jis pažinti negali, nes „jos nemato ir nepažįsta.“ Ji yra nemateriali. „Juslinis žmogus nepriima to, kas ateina iš Dievo Dvasios. Jis tai laiko kvailyste ir nepajėgia suprasti, kad apie tuos dalykus reikia spręsti dvasiškai,“ sako apaštalas Paulius. „Jūs mokate aiškinti dangaus reiškinius, o laiko ženklų ­ ne,“ tarė Jėzus išsimokslinusiems sadukiejams.

Tuo tarpu „mes gavome ne pasaulio dvasią, bet iš Dievo einančią Dvasią, kad pažintume Dievo mums suteiktas dovanas“, sako apaštalas. „Apie tai ir kalbame ne žmogiškosios išminties išmokytais žodžiais, bet tais, kurių išmokė Dvasia, dvasiniais žodžiais aiškindami dvasinius dalykus.“

Šventosios Dvasios įkvėpti sentėvis Simeonas ir pranašė Ona pažino kūdikyje Jėzuje Gelbėtoją, kai jis buvo atneštas į šventovę, ir Jonas Krikštytojas, įkvėptas Dievo Dvasios, išvydęs Jėzų tarė: „Štai Dievo Avinėlis, kuris neša pasaulio nuodėmę.“ Tuo tarpu fariziejai, nors ir matė Jėzaus padarytus dieviškuosius ženklus ir girdėjo jo mokymą, nepažino jame Kristaus. Tesuteikia mums Šventoji Dvasia dvasinių dalykų pažinimą ir jų troškimą.

Šventoji Dvasia skatina mus gyventi krikščionišką gyvenimą. Mes, tikintieji, nesakome, kad jau esame tobuli ar kad mumyse nėra nuodėmės. Mes nesigiriame kitiems, kad turime Šventąją Dvasią, kuri gyvena mumyse per skelbiamą žodį ir Altoriaus Sakramentą. Tačiau kadangi mylime Dievą, mes stengiamės gyventi pagal jo valią ir įveikti nuodėmingus troškimus. Apaštalas Paulius ragina mus kovoti su nuodėmingomis ydomis ir troškimais, primindamas, kad mūsų kūnas yra Dievo bažnyčia, kurioje dvelkia jo Dvasia. „Argi nežinote, kad jūs esate Dievo šventykla ir jumyse gyvena Dievo Dvasia?“ klausia jis. „Jei kas Dievo šventyklą niokoja, tą Dievas suniokos, nes Dievo šventykla šventa, ir toji šventykla ­ tai jūs!“

Kai žmogus tiki Dievą, jame apsigyvena Šventoji Dvasia. Tokio žmogaus širdis tampa lyg Dievo bažnyčia. Ji nori daryti gerus darbus, siekia kilnesnių Dievo dovanų. Tuo tarpu žmogaus, kuris paniręs tik į šio pasaulio rūpesčius, širdis yra ne kaip bažnyčia, o lyg paprastas namas. Jame gyvena žmogus, paniręs į savo eilinius reikalus, atmetantis visa, kas yra dvasiška. Vis dėlto net tokiam žmogui Jėzus Apreiškimo knygos žodžiais sako: „Štai aš stoviu prie durų ir beldžiuosi: jei kas išgirs mano balsą ir atvers duris, aš pas jį užeisiu ir vakarieniausiu su juo, o jis su manimi.“

Sekminių šventėje Bažnyčia dėkoja Jėzui už jai atsiųstą Šventąją Dvasią. Telanko ji ir toliau mūsų sielas. Testiprina ji mūsų tikėjimą, teguodžia mus skausmo valandoje ir tepraturtina mūsų širdis savo malonės dovanomis, kad mes vis giliau pažintume Jėzų ir jo atliktą darbą mūsų išgelbėjimui. Amen.