Bažnyčia šiandien švenčia Tėvo dieną. Kaip ir motinos, tėvo pareigos yra garbingos ir atsakingos, ir daugelis tėvų nusipelno pagarbos. Pats Dievas savo įsakymu mus verčia laikyti tėvą ir motiną pagarboje. „Gerbk savo tėvą ir motiną, - sako jis, ir prideda pažadą: “Kad tau gerai sektųsi ir ilgai gyventum žemėje”.

Tėvo pareiga yra ne tik rūpintis materialia šeimos gerove, bet ir dvasiniu vaikų gyvenimu. Tradiciškai tėvas anksčiau vesdavo šeimą į bažnyčią, rodydavo kelią pas Dievą. Nors šiandien matome, kad mamos dažniau vaikus veda prie Viešpaties, tikinčiųjų šeimos paliudija, kad ten, kur į bažnyčią vaiką veda tėvas, 8 iš 10 vaikų pasilieka bažnyčioje, kai tuo tarpu kur šią pareigą perima mama, pasilieka 6 (Paul Raeburn, 2014). Matome, koks atsakingas yra tėvystės pašaukimas ir koks didelis yra tikėjimo vertybių besilaikančio tėvo autoritetas. Jis perduoda vaikams ne tik savo gyvenimo patirtį, bet nuo jo priklauso ir vaiko kelias pas Kristų. Težino tėčiai, kad jie neša ne tik šeimos aprūpinimo atsakomybę, bet yra labai svarbūs vaiko tikėjimo gyvenimui.

Kokią svarbą turi tėvas mūsų gyvenimuose labiausiai atskleidžia Viešpats Jėzus Kristus, kuris mus kviečia kreiptis į Dievą pačiais šilčiausiais žodžiais: „Tėve mūsų.“ Jis praneša, kad mes turime ne tik žemiškąjį tėčius, bet ir Dievas yra kiekvieno tikinčio žmogaus tėvas. Šie Kristaus žodžiai kviečia mus pažvelgti giliau į Dievo, mūsų Tėvo, slėpinį.

Plačiąja prasme Dievas yra visų gyvų kurinių Sutvėrėjas ir Tėvas, todėl visi gyvi kūriniai danguje ir žemėje turi jam dėkoti už padovanotą gyvenimą, o labiausiai protingos būtybės – angelai ir žmonės. Apaštalas Paulius sako: „Dėl to aš klaupiuosi prieš Tėvą, nuo kurio kiekviena tėvystė danguje ir žemėje turi vardą.“ Tačiau privilegija Dievą vadinti Tėvu yra suteikta tik žmogui. Net angelai savęs neturi teisės Dievo vadinti Tėvu, o save - vaikais.

Bet vien dėl to, kad Dievas yra mūsų Sutvėrėjas, savaime jis dar nėra mūsų asmeninis tėvas.  Dėl nuopuolio ir įgimtosios nuodėmės, žmogus negali save vadinti Dievo sūnumi ar dukra. Nutolęs nuo Dievo žmogus visiškai nėra palaimintas šia malone. Paskendęs netikėjimo nuodėmėje jis nežiūrės  į Dievą kaip į Tėvą, ir gyvens bedievišką gyvenimą, ar net Dievo nekęs.

Dievo vaikais mes tampame tik per įvaikinimą, tik todėl kad buvome priimti į jo šeimą. Šią malonę Dievas suteikia per Kristų, kuris savo mirtimi panaikina žmogaus prakeikimą, nuodėmę ir amžinąją mirtį. Apaštalas Paulius sako: Per Kristų mes gavome „įsūnystės Dvasią, kurioje šaukiame: ‚Aba, Tėve!‘ Ir pati Dvasia liudija mūsų dvasiai, kad esame Dievo vaikai.“ Įvaikinimą ir priėmimą į Dievo šeimą mes gavome Krikštu ir tikėjimu, nes pakrikštytas ir tikintis žmogus yra apvalytas Kristaus krauju nuo visų nuodėmių ir gyvena Bažnyčios bendrystėje. Tada mes galime būti tikri, kad dėl Kristaus mūsų nuodėmės atleidžiamos, jog turime Dievo malonę ir esame Dievo vaikai, o jis – mūsų Tėvas. O jei jis yra mūsų Tėvas, tai mes tarpusavyje – broliai ir seserys.

Taigi tik tikintis žmogus gali Dievą vadinti Tėvu. Jam Viešpats yra Tėvas jau ne kokia nors simboline ar perkeltine prasme, o tiesiogine. Jis drąsiai gali kreiptis į Dievą sakydamas: „Mano dangiškasis Tėve.“

Kaip tėvo ir vaiko santykiai yra grįsti meile, taip ir Dievo ryšys su mumis kyla iš meilės. Jo meilė yra visa apimanti, pranoksta bet kokį pažinimą, todėl Dievas yra tobuliausias Tėvas, pranokstantis visų žemiškus tėčius.

Tėvas myli savo vaikus. Kai jie karščiuoja lovoje, jis kartu su jais patiria ne mažesnį skausmą. Toks yra ir mūsų dangiškasis Tėvas. 103 psalmė sako: „Kaip tėvas gailisi vaikų, taip Viešpats gailisi pagarbiai jo bijančiųjų.“

Tėvas gali supykti ant vaikų, kai jie elgiasi netinkamai, jį gali apimti pyktis, kai jie neklauso teisingų pamokymų, tačiau vos tik vaiko akyse pasirodo ašaros, tėvo pyktis tuojau atslūgsta. Toks yra ir dangiškasis Tėvas. „Atlaidus ir gailestingas Viešpats, lėtas pykti ir pilnas gerumo, - skelbia psalmė.  - Geras kiekvienam Viešpats ir gailestingas visiems savo kūriniams.“ Tėvas myli vaikus, tačiau Dievo meilės gelmės  yra neaprėpiamos.

Žinodami, kad Dievas yra mūsų, tikinčiųjų, Tėvas, kartu prisiminkime, kad jo tėvystė mus ragina vykdyti jo valią, nemaištauti prieš jo norus, vykdyti jo įsakymus. Mes turime Dievo bijoti ir jį mylėti, tačiau jo valią turime vykdyti labiau iš meilės, nei iš baimės. Į jo meilę mes turime atsakyti savo meile.

O kaip Dievas žvelgia į neklusnų jo vaiką, kai jis krinta į nuodėmes? Kaip tėvas! Net krikštytas vaikas gali netekti tikėjimo ir piktžodžiauti prieš Dievą. Tokio vaiko pavyzdį Jėzus pateikia Sūnaus palaidūno asmenyje, kuris pasiėmęs turtą iššvaistė su abejotinos reputacijos kompanija, o netekęs pinigų, prarado draugus ir turėjo šerti kiaules. Nepaisant to, tėvui jis liko sūnumi, ir kai grįžęs pasakė: „Tėve, nusidėjau dangui ir tau“, tėvas jį priėmė pabučiavimu.

Dangiškasis Tėvas atleidžia mūsų nuodėmes, kai mes tariame atgailos žodžius. Kristaus kraujas nuplauna visas mūsų nuodėmes ir aprengia teisumo rūbu. Tas sūnus grįžo nuodėmės suteptais rūbais. „Kuo greičiau atneškite geriausią drabužį ir apvilkite jį, - tarė tėvas tarnams. –  Užmaukite jam ant piršto žiedą, apaukite kojas! Atveskite nupenėtą veršį ir papjaukite! Puotaukime, linksminkimės! Juk šis mano sūnus buvo miręs ir vėl atgijo, buvo pražuvęs ir atsirado.“

Jis, kuris maitina varnus, neleis savo vaikams badauti. Dangiškasis Tėvas, kuris išpuošia vandens lelijas, nepaliks savo vaikų nuogų. Jų net galvos plaukai yra suskaičiuoti, sako Jėzus. Mes galiausia turėsime dalį su juo amžinuosiuose namuose. Apaštalas Paulius sako: „Jei esame vaikai, tai ir paveldėtojai. Mes Dievo paveldėtojai ir paveldėtojai drauge su Kristumi, jeigu su juo kenčiame, kad su juo būtume pagerbti.“

Apaštalas liudija apie įvaikinimo Dvasią, kurios dėka Dievui mes galime sakyti: „Tėve.“ Šią Dvasią mums padovanoja Jėzus Kristus. Tai Šventoji Dvasia, kurią Dievas siunčia į mūsų širdis žodžiu ir sakramentu.

„Visi, vedami Dievo Dvasios, yra Dievo vaikai“, sako apaštalas. „Jūs gi esate gavę ne vergystės dvasią, kad ir vėl turėtumėte bijoti, bet gavote įsūnystės Dvasią, kurioje šaukiame: „Aba, Tėve! Ir pati Dvasia liudija mūsų dvasiai, kad esame Dievo vaikai.“

Šventoji Dvasia ragina mus maldoje šauktis Dievo, sakant „Aba (hebraiškai), Tėve.“ Net jei mums atrodo, kad mūsų tikėjimas tėra silpnas, net jei dėl mūsų nuodėmių kyla visokių tikėjimo trukdžių, Dievo Dvasia padeda mums savo užtarimu. Apaštalas laiške Romiečiams sako: „Dvasia ateina pagalbon mūsų silpnumui. Mes juk nežinome, ko turėtume deramai melsti, todėl pati Dvasia užtaria mus neišsakomais atodūsiais.“ Tokią valandą ne mes, o Šventoji Dvasia mūsų širdyse šaukia: „Aba, Tėve.“ Ji išgirsta silpną širdies atodūsį ir dejonę, ir jos dėka, atodūsis Dievo ausyse tampa galingu Dvasios šauksmu, kuris pripildo dangų ir žemę. Šis širdies atodūsis, kuris pasireiškia ne daugžodžiavimu ar ilgomis maldomis, tik trumpu prašymu: „Aba, Tėve“, arba „Dieve, būk gailestingas man, nusidėjėliui“, Šventosios Dvasios dėka pranoksta visų pasaulio oratorių iškalbingumą. Ji padaro šį atodūsį galingu šauksmu, kokio jokios lūpos negali ištarti.

Toks yra mūsų dangiškasis Tėvas. Mylinčio tėvo pavyzdžiu Jėzus apibūdina Dievo meilę, kuri viršija bet kokią žmogišką meilę. Viešpats kviečia ir tėvus atlikti savo krikščionišką pašaukimą – vesti vaikus pas dangiškąjį Tėvą, kad jie pažintų ir gautų iš Viešpaties išgelbėjimo dovaną. Pranešdamas, kad Dievas yra mūsų Tėvas, Kristus paliudija, koks kilnus yra tėvystės pašaukimas. Amen.