Kristaus pasakojimas apie turtuolį ir vargšą Lozorių, tai dviejų žmonių istorija apie jų gyvenimą žemėje ir po mirties. Bažnyčios tėvas Augustinas šią evangeliją apibūdina kaip istoriją, kuri žmogaus širdyje sukelia išganingą baimę ir priduria, kad ji mus ragina atsiversti ir gyventi tikėjimu, nes po šio gyvenimo jau nebebus kas mus gąsdintų. Tada žmogus atsidurs tikrovėje, kurios neįmanoma pakeisti.

Jėzus apibūdina turtuolio ir Lozoriaus gyvenimą žemėje. Pirmasis rengėsi brangiais rūbais ir kasdien ištaigingai puotaudavo. Puota nėra kasdienis dalykas. Mes surengiame iškilmingas vaišes ypatingomis progomis, pažymėdami svarbiausius gyvenimo įvykius, krikštą, vestuves, gimimo dieną, jubiliejus. Luko evangelijoje tėvas iškėlė puotą, kai pas jį sugrįžo sūnus palaidūnas. Jam tai buvo ypatingas įvykis, nes jo sūnus „buvo miręs ir vėl atgijo, buvo žuvęs ir atsirado.“ Bet žmogaus gyvenimas yra kaip gėlės laukuose. Jis trumpai težydi ir nuvysta. Ir tas turtuolis mirė. Jis buvo iškilmingai palaidotas. Tuo ir baigėsi jo gyvenimo ekstravagancija.

Tuo tarpu Lozoriaus gyvenimas buvo apgailėtinas. Anais laikais nebuvo jokios socialinės apsaugos. Jis kentėjo sau vienas, priklausė nuo kitų pagalbos. Jis buvo pilnas vočių, todėl neliko nieko kito, kaip gulėti prie turtuolio vartų. Jis tikėjosi, kad jei ne turtuolis, tai tie, kurie įeidavo ir išeidavo pro vartus, pasigailės. Jam nereikėjo kažko ypatingo. Užteks tik to, kas nukris nuo vaišių stalo. Bet pas jį ateidavo ne turtuolio svečiai, o atbėgdavo šunys, kurie laižydavo jo opas. Šunelis kartais gali būti gailestingesnis už žmogų.

Vis dėlto Lozorius buvo svarbus Dievo akyse. Jis tikėjo į Dievą, todėl jo vardas buvo įrašytas danguje. O turtuolio vardo nežinome nei mes, nei dangus. Todėl kai Lozorius mirė, jo siela buvo nunešta angelų į dangų. Kokia laimė tokiam nereikšmingam žmogui! Jis dabar yra amžiname džiaugsme Abraomo prieglobstyje, nes amžinasis gyvenimas metaforiškai apibūdinamas kaip nesibaigianti iškilminga puota.

Per turtuolio pokalbį su Abraomu Jėzus paaiškina apie pomirtinį gyvenimą ir kaip pasiruošti amžinybei.

Nors dangus ir pragaras yra atskirti neįveikiama bedugne, dėl mūsų Jėzus vaizduoja šias sferas lyg jos būtų pakankamai arti, lyg tarp jų gyventojų galėtų vykti pokalbis.

Turtuolis prašo tėvo Abraomo pasigailėti. Tačiau jo šauksmas nėra atgailos šauksmas, o tik pagalbos prašymas. Jis prašo palengvinti nuolatinę jo kančios būseną. Abraomas į jį kreipiasi kaip į vaiką, kas yra tėviškumo ir nuoširdaus rūpesčio išraiška. Tačiau jo žodžiai parodo to pražuvusio sūnaus padėties beviltiškumą. „Atsimink sūnau,“ sako jam Abraomas, pakviesdamas prisiminti jau praėjusius gyvenimo įvykius. Jis kviečia prisiminti ne tik turtuolį, bet ir evangelijos klausytoją, tai yra mus. Turtuolis gyvenime patyrė tiek daug smagių dalykų, o Lozorius patyrė tik nelaimes. Bet po mirties įvyko didžiulis pasikeitimas. Dabar Lozorius „susilaukė paguodos, o tu kenti.“

Didžiulė takoskyra yra tarp dangaus ir pragaro. Šios pomirtinio gyvenimo sferos yra taip atskirtos, kad nėra jokio priėjimo nuo vienos prie kitos. Tas turtas turtuoliui, kuriuo jis mėgavosi žemėje, tapo prakeiksmu. Laikinos gėrybės taip užkietino jo širdį, kad jis prarado tikėjimą į Dievą ir pateko į kančių vietą.

Abraomo žodžiai apie neperžengiamą bedugnę galėtų užbaigti pasakojimą, tačiau turtuolis neatlyžta ir pakreipia pokalbį kita linkme. Jis prašo Abraomo pasiųsti Lozorių pas jo penkis brolius ir įspėti, kad jie po mirties nepatektų į šią kančių vietą. Juk mirusio žmogaus apsilankymas ir įspėjimas apie amžiną kančių vietą turėtų juos taip išgąsdinti, kad jie atsivers ir įtikės.

Bet Abraomas atsako, kad tai nebūtina, nes jie turi Šventąjį Raštą – Mozę ir pranašus. Jie yra girdėję Dievo žodį pamaldose, o ten paskelbta visa, ką reikia žinoti apie amžinąjį gyvenimą. Tesiklauso jie ką sako Mozė ir pranašai.

Mozė ir pranašai skelbia apie mūsų išgelbėjimą per Jėzų Kristų. Jie skelbia apie Mesiją ir jo užtarnautą amžinąjį gyvenimą kiekvienam krikštytam, tikinčiam žmogui. „Tie raštai liudija apie mane..., kad turėtume gyvenimą“, sako Jėzus. Dievo žodis taip pat liudija Jėzaus būsimą prisikėlimą iš mirties. Tie du mokiniai Velykų dieną keliavę į Emaus kaimą jau žinojo apie tuščią Kristaus kapą ir angelų žodžius apie Jėzaus prisikėlimą, bet vis tiek liko prislėgti. Ką jiems pasakė prisiartinęs prisikėlęs Jėzus? Pradėjęs nuo Mozės ir priminęs pranašus, jis paaiškino jiems, kas apie jį pasakyta Senojo Testamento raštuose. Ir apaštalams jis pasakys: „Ar ne tokie buvo mano žodžiai, kuriuos jums kalbėjau dar būdamas su jumis: turi išsipildyti visa, kas parašyta apie mane Mozės Įstatyme, Pranašų knygose ir Psalmėse?“ Taigi, tie broliai turi Mozę ir pranašus, tegul jų klauso. Tedaro jie atgailą ir teatsiverčia naujam gyvenimui.

Pokalbis dabar jau tikrai galėjo baigtis, nes kaip ir viskas pasakyta, bet turtuolis dar kartą prabilo. Jis sako, kad tiems broliams neužtenka Dievo žodžio, to kas skelbiama bažnyčioje. Reikia, kad vis dėlto kas nors iš numirusiųjų juos aplankytų. Tada jie tikrai atgailaus ir atsivers. Reikia antgamtinio ženklo.

Abraomas nekeičia savo žodžių apie Mozę ir pranašus. Jis tik atsako: „Jeigu jie neklauso Mozės nei pranašų, tai nepatikės, net jei kas ir iš numirusių prisikeltų.“ Tuo pokalbis baigtas.

Mums, skirtingai nei tiems penkiems broliams, nereikalingas papildomas ženklas. Jėzus yra tas, kuris prisikėlė iš mirties. Jis mums paliko evangeliją. Apie jį pakankamai liudija Senojo ir Naujojo Testamento raštai. Jis mums paliko ir Altoriaus sakramentą, kuriame aplankęs kūnu ir krauju, prisiliečia prie mūsų savo šventumu ir nuima mūsų nuodėmes. „Argi mūsų širdys nebuvo užsidegusios, kai jis kelyje mums kalbėjo ir atvėrė Raštų prasmę?“ – klausė vienas kito tie du mokiniai kelyje į Emaus. Argi jų akys neatsivėrė ir jie nepažino Kristaus, kai Jėzus su jais laužė duoną? Tepadeda Jėzus mums, kai girdime jo žodį ir priimame Altoriaus sakramentą iš anksto patirti tos būsimos Dievo karalystės džiaugsmą. Ten mes, išlikę tikėjime, kaip Lozorius išvysime Abraomą, Mozę, pranašus, apaštalus, bažnyčios tėvus, tikėjime iškeliavusius mūsų artimuosius ir dėkosime Jėzui už išgelbėjimą. Amen.