Tesalonikiečiai dar tik neseniai priėmė evangeliją, tačiau jiems jau teko atsisveikinti su kai kuriais  tikėjimo broliais ir seserimis. Širdis lankant išsiskyrimo liūdesiui, jie klausė apaštalo Pauliaus, ką Dievo žodis sako apie iškeliavusius artimuosius. Apaštalas praneša, kad mirusieji Kristuje yra gyvi, jog mūsų išsiskyrimas nėra amžinas. Jis kalba apie susitikimą  už mirties ir kapo ribų. Ši viltis stovi ant tvirto ir nesugriaunamo pagrindo – Kristaus prisikėlimo. „Mes norime, broliai, kad jūs žinotumėte tiesą apie užmiegančiuosius ir nenusimintumėte kaip tie, kurie neturi vilties. Jeigu tikime, kad Jėzus numirė ir prisikėlė, tai Dievas ir tuos, kurie užmigo susivieniję su Jėzumi, atsives kartu su juo.“ Viešpaties prisikėlimas yra mūsų, Jėzų tikinčių žmonių, amžinosios vilties pamatas.

Teguodžia mus šie žodžiai, kai liūdime iškeliavusių artimųjų. Mylimųjų mirties akivaizdoje nepalikime vietos beviltiškam sielvartui, kaip tai daro pagonys, ragina mus apaštalas. Jei tikime, kad Jėzus mirė ir prisikėlė, tai mūsų užmigusieji jame yra gyvi. Jiems, kaip ir visiems jį tikintiems, priklauso Jėzaus žodžiai: „Aš gyvenu ir jūs gyvensite.“

Tenustelbia šis tikėjimas mūsų liūdesį. Jis skelbia apie būsimą visų tikinčiųjų susitikimą šlovingos prisikėlimo dienos rytą. Guoskite, stiprinkite ir drąsinkite vieni kitus šiais žodžiais, kviečia mus apaštalas Paulius, nes vieną dieną Viešpats nušluostys ašaras nuo mūsų akių ir mes „visuomet būsime su Viešpačiu.“ Išsiskyrimas tėra trumpalaikis, susitikimas – amžinas.

Žinia apie Kristaus  prisikėlimą ir jo užtarnautą amžiną gyvenimą yra mūsų paguoda ir mirties valandą. Kai mes regime savo silpnėjantį kūną, kai vis dažniau mus aplanko ligos ir negalavimai, kai jaučiame, jog artėja iškeliavimo valanda, teguodžia mus šie žodžiai. Jie skelbia, kad mes iškeliausime ne į svetimą šalį, bet į dangišką Tėvynę, ir ten eisime ne vieni, bet su Kristumi, nes dėl mūsų jis mirė ir prisikėlė. Kai širdis ims drebėti dėl gyvenimo nuodėmių, kai sąžinė kaltins dėl tikėjimo silpnumo, prisiminkime, kad mūsų pergalė slypi ne mumyse, bet Kristaus kraujuje, kurį jis praliejo mūsų nuodėmių atleidimui.

Apaštalas kartu mus ragina neimti Dievo malonės veltui. Iš tiesų, gyvenimo pradžioje mes malonę gavome veltui šventame Krikšte. Mes buvome sustiprinti Šventosios Dvasios Konfirmacijos metu, kai patys išpažinome Krikšte mūsų vardu ištartą tikėjimo išpažinimą. Tačiau ar mes išlikome krikšto malonėje tolimesniame gyvenime? Apaštalas Paulius kalba apie susivienijimą su Jėzumi tikėjimu per visą gyvenimą.

Šį susivienijimą per tikėjimą Jėzus apibūdina vynmedžio metafora. „Aš esu vynmedis, o jūs šakelės, –  sako jis. – Pasilikite manyje ir aš jumyse pasiliksiu.“ Kaip šakelė negali išgyventi atsiskyrusi nuo kamieno, taip žmogus negali išlikti tikintis nutolęs nuo Jėzaus. Būkime aktyvūs bažnyčios, kuri yra mistinis Kristaus kūnas, nariais. Testiprina joje Dievas mūsų tikėjimą savo žodžiu. Susivienykime su Jėzumi Altoriaus sakramente. „Nuo manęs atsiskyrę [išganymo atžvilgiu] jūs nieko negalite nuveikti,“ sako Viešpats. Atsiskirę nuo tikinčiųjų bendrystės mes tampame nudžiūvusiomis šakelėmis ir mirštame dvasiškai. „Kas nepasilieka manyje, bus išmestas laukan ir sudžius kaip šakelė. Paskui surinks šakeles, įmes į ugnį, ir jos sudegs.“

Ši bendrystė su Jėzumi turį atsiskleisti tikėjimo vaisiais, nes gyva šakelė neša vaisius. Vaisiai turi būti regimi. Jėzus sako: „Tešviečia jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų gerus jūsų darbus ir šlovintų jūsų Tėvą danguje.“ Teįtvirtina šį gyvą tikėjimą mūsų širdyse per žodį ir sakramentą Šventosios Dvasios malonė.

Vienybė su Jėzumi yra mūsų išgelbėjimo garantas mirties valandą. Kiekvienam ateina laikas palikti šį pasaulį. Dievo žodis mūsų gyvenimą lygina su žaliuojančia laukų žole, su trumpai pražystančia gėle. Pavasarį ir vasarą laukai žaliuoja, rudenį žolė pagelsta. Kažkada stovėjęs tvirtas medis, vieną dieną tampa nudžiūvusiu kamienu. „Kiekvienas kūnas – tartum vystantis žolynas, ir visa žmonių garbė – tarsi gėlės žiedas,” skelbia psalmė. Nuo vaikystės mes esame sutikę daug vyresnių žmonių, su kuriais mus siejo įvairūs bendrystės ryšiai. Šiandien apie juos mums mena tik kapinės ir ant paminklų iškalti jų vardai.

Apaštalas Paulius mus guodžia, sakydamas, kad net pašaukti iš šio pasaulio “mes, visuomet būsime su Viešpačiu.“ Jėzus neapleis savo žmonių mirties valandą. “Nors eičiau per mirties šešėlių slėnį, nebijau jokio pavojaus, nes tu su manimi.“ sako psalmistas. Kristus lydi savo žmones ir kai jų kūnai paguldomi į kapą. Tą akimirką jų sielos iškeliauja į tą “gyvojo Dievo miestą, - liudija laiškas hebrajams, - į dangaus Jeruzalę, į nesuskaitomų tūkstančių angelų ir iškilmingąjį sambūrį, į danguje įrašytųjų pirmagimių Bažnyčią.“  Kūnai užmiega mirties miegu, bet sielos patenka į trumpą laikotarpį amžinybėje tarp mirties ir prisikėlimo. Prisikėlimo dienos aušrą apaštalas metaforiškai sieja su Dievo trimito skambesiu. „Trimitas nuaidės, ir mirusieji bus prikelti,“ sako jis. Tada „šis gendantis apsivilks negendamybe ir šis marus apsivilks nemarybe“ ir „išsipildys užrašytas žodis:  Pergalė sunaikino mirtį! Kurgi, mirtie, tavoji pergalė? Kurgi, mirtie, tavasis geluonis?!“

„Taip mes visuomet būsime su Viešpačiu,“ sako apaštalas tesalonikiečiams. Išteisintiems tikėjimu per Kristaus kraują amžinybė bus amžinas poilsis, ramybė ir džiaugsmas. Būti amžinai su Viešpačiu, tai patirti tai „ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į širdį neatėjo, [regėti], ką Dievas paruošė tiems, kurie jį myli.“ Bet kad būtume amžinai su Viešpačiu, gyvenkime vienybėje su Jėzumi jau dabar. Tikėjimu priimkime Kristų į savo širdis ir būkime jo mokiniais. Tada nei mirtis nei gyvenimas, nei joks kūrinys neatskirs mūsų nuo Dievo meilės, kuri yra Jėzuje Kristuje, mūsų Viešpatyje. Amen.