Evangelija išvardija dorybes, kurias mes, krikščionys, turime puoselėti gyvenime. Jėzus sako, kad jas praktikuojantys žmonės tampa panašūs į Aukščiausiojo vaikus, nes tos dorybės yra Dievo savybės, o jis yra maloningas net “nedėkingiesiems ir piktiesiems.” Būkite gailestingi, sako Jėzus. Neteiskite, nesmerkite, atleiskite, duokite. Šios dorybės yra mūsų geri darbai, ir nors jais mes neprisidedame prie Dievo šlovės, mūsų geri darbai Dievui yra mieli.

Kita vertus, patys savo darbų mes neturėtume sureikšminti. Jėzus sako: “Atlikę visa, kas buvo pavesta, sakykite: ‘Esame nenaudingi tarnai. Padarėme, ką turėjome padaryti.’“ Kodėl? Nes žemėje nėra žmogaus, kuris pilnai įvykdytų Dievo įstatymą. Mes esame išganomi tik Dievo darbu, kurį jis atliko per Jėzų Kristų. Jėzus mums užtarnavo išgelbėjimą savo krauju ir mirtimi, ir šie Kristaus nuopelnai mums priskiriami tikėjimu.

Jėzus mus ragina būti gailestingais, nes toks yra Dievas. Per Krikštą tapę Dievo vaikai, mes turime elgtis panašiai, kaip su mumis elgiasi dangiškasis Tėvas. “Būkite Dievo sekėjai, kaip jo mylimi vaikai, - sako apaštalas Paulius, - ir gyvenkite meile, nes ir Kristus pamilo jus ir atidavė už mus save.” Gailestingumas yra Dievo tėviškos širdies bruožas. “Atlaidus ir gailestingas Viešpats, lėtas pykti ir pilnas gerumo, - skelbia psalmė. - Geras kiekvienam Viešpats ir gailestingas visiems savo kūriniams.” „Atleisdamas ir pasigailėdamas tu labiausiai atskleidi savo visagalybę“, sako senovės malda. Todėl jūs “būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas yra gailestingas,” sako Jėzus.

Praktiniais pavyzdžiais Jėzus paaiškina, kaip reikia parodyti gailestingumą. “Neteiskite”, sako jis.

Jėzus čia kalba ne apie civilinį teismą, o apie santykius tarp tikinčiųjų. Valstybės teismas turi galią teisti ir smerkti, tačiau jo sprendimai neturi prieštarauti Dievo Įstatymui, kuris yra virš jo. Izraelio karalius Juozapatas paskyręs teisėjus, tarė: „Žiūrėkite, ką darote, nes jūs teisiate ne žmonių vardu, bet Viešpaties vardu… Elkitės rūpestingai, nes Viešpatyje, mūsų Dieve, nėra jokio neteisingumo ar šališkumo, ar kyšių ėmimo.“

Mus teisia ir Dievas, nes jis vienintelis žvelgia į mūsų širdis. Jis mus teisia savo žodžiu, nes jo žodis yra ne vien tik Evangelija, bet ir Įstatymas. Jo žodis yra kaip dviašmenis kardas, kuris prasiskverbia iki sielos ir dvasios atšakos, iki sąnarių ir kaulų smegenų, ir teisia širdies sumanymus ir mintis.

Krikščionys taip pat turi duoti atkirtį ir tiems, kurie klaidingai kalba apie Dievą ir tokiu būdu suteršia jo garbę. “Sudrausk juos griežtai, kad jie būtų sveiki tikėjimu”, rašo apaštalas Paulius laiške Titui, kad jie neskleistų įvairiausių klaidingų mokymų apie Viešpatį.

Žodžiais “neteiskite ir jūs nebūsite teisiami, nesmerkite ir nebūsite pasmerkti” Jėzus kalba apie santykius tarp krikščionių.

Kiekvienoje bendruomenėje yra žmonių, kuriems nėra didesnio malonumo, kaip kalbėti apie kitų nuodėmes. Nuo jų liežuvių niekas nepabėgs. Pasitaikius progai, jie apie kitus visada kalbės blogai. Net jei žmogus daro gerus darbus, jie ir juos sumenkins. Neįmanoma išvardinti visų būdų, kuriais žmonės teisia ir smerkia vieni kitus. Tam, kad mes vieni kitų lengvabūdiškai neteistume, Dievas davė aštuntą įsakymą: “Neliudyk neteisiai prieš savo artimą.”

Dievas mus ragina verčiau gera linkėti vieni kitiems, užtarti, kai žmogus šmeižiamas, įžvelgti kažką gero artimo gyvenime ir veikime. Susilaikykime nuo smulkmeniškų teisimų ir pasmerkimų, nes neteisinga kritika veda į veidmainystę.

Kad labiau suprastume ką reiškia neteisti ir nesmerkti, Jėzus kalba kontrastišku pavyzdžiu. “Kodėl gi matai krislą savo brolio akyje, o nepastebi rąsto savojoje?!” klausia jis lengvabūdiškai teisiančio žmogaus. „Tu nori pašalinti krislą iš brolio akies, bet kaip tu gali tai padaryti, jei rąstas dengia visą tavo akies plotą?“ Argi toks žmogus nėra panašus į akląjį, kuris nori vesti aklą? Aklumas yra rimta negalia, tačiau aklas žmogus juk kito neketina vesti. Todėl aklajam teisėjui Jėzus sako: “Veidmainy, pirmiau išritink rąstą iš savo akies, o tada pažiūrėsi, kaip iš brolio akies išimti krislelį.”

Jėzus mus moko ne teismo, o atleidimo. “Atleiskite ir jums bus atleista,” sako jis. Juk ir “Dievas nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas.” Būkime dangiškojo Tėvo vaikai, kurie neatveria savo burnos lengvabūdiškam teismui, kurie, kaip kalba patarlių knyga, “pažaboja liežuvį nuo pikto ir lūpas nuo klastingų kalbų.” Juk kokiu teismu teisiame, tokiu ir mes būsime teisiami, nes kitaip teismo dieną išaiškės, kad esame tie aklieji fariziejai, kurie, kaip sako Jėzus, “iškošia uodą, o praryja kupranugarį.”

Dar viena gailestingumo savybė yra dosnumas. “Duokite, ir jums bus duota; - ragina Jėzus. - saikas geras, prikimštas, sukratytas ir su kaupu bus atiduotas jums į užantį. Kokiu saiku seikite, tokiu jums bus atseikėta.” Atleidimas ir dosnumas yra dieviškos savybės. Jėzus nori, kad mes šias dorybes ugdytume širdyje. Tada Dievas ir mums pažada būti atlaidus ir dosnus.

Jėzus sako, kad ugdydami šias dorybes mes būsime Aukščiausiojo vaikai. Jis nori, kad mes būtume mokiniai, kurie yra taip gerai išlavinti, kaip jis pats – didysis mūsų Mokytojas. Jo mesijinės tarnystės dalis buvo akių atvėrimas akliesiems. Teapšviečia jis mus savo žodžio šviesa, kad mūsų akys atsivertų. Senovės Graikijoje tarp filosofų mokinys siekė viršyti mokytoją, tačiau Jėzus sako, kad tikėjimo dalykuose, mokinys nėra viršesnis už mokytoją. Būti aukštesniu už mokytoją Jėzų, tai tapti panašiu į fariziejų. Tesaugo mus nuo to Dievas. Mokinys bus gerai išlavintas, kai bus toks kaip mokytojas, jei savo gyvenimo dorybėmis mes būsime panašūs į Jėzų. Amen.