Apmąstomieji žodžiai paliečia didžiąją tikėjimo temą. Laiško hebrajams autorius, paliudijęs ST tėvų tikėjimą ir jų pamaldžius gyvenimus, kviečia mus išlikti tvirtais tikėjime per Jėzų Kristų. Patriarchai išliko tvirti iki mirties, nors ir negavo pažadėtų dalykų, o tik iš tolo juos regėjo tikėjimo akimis. Jie dar negavo visos pažadėtos Kanano žemės, neišvydo pažadėtojo Mesijo – Kristaus, tačiau jų tikėjimas liko nepajudinamas. Kalbėdami apie šį pasaulį jie išpažino, kad žemėje jie yra tik svečiai ir arba keleiviai – piligrimai, kurie troško geresnės tėvynės, tai yra dangiškosios. Todėl Dievui negėda vadintis jų Dievu. Jis parengė jiems dangaus Miestą, kuriame jie gyvena amžinai.

Šventasis Raštas tikinčiuosius dažnai vadina keleiviais arba piligrimais. Lotyniškas žodis „peregrinus“ reiškia svetį arba svetimšalį. Tai žmogus, kuris išsiruošė į kelionę, norėdamas aplankyti kokią nors šventą vietą. Kelionėje jis kurį laiką bus ateiviu svetimoje šalyje. Būti “piligrimu” Kristuje, tai gyventi, darbuotis, keliauti šiame pasaulyje suprantant, kad šis pasaulis nėra galutinė vieta. Krikščioniui jis yra tik trumpa vieta kelyje į dangiškąją Tėvynę. “Mes juk žinome, - rašo apaštalas Paulius, - kad, mūsų žemiškosios padangtės būstui suirus, mūsų laukia Dievo pastatas, ne rankomis statyti amžinieji namai danguje.” Šį miestą mums prirengė Dievas per mūsų Gelbėtoją Jėzų Kristų. Nors jo mes dar nematome, jį regime tikėjimo akimis.

Kalbėdamas apie ST patriarchus, laiško hebrajams autorius sako: “Jie visi mirė tikėdami, dar negavę pažadėtųjų dalykų, tik iš tolo juos regėdami.“ Abraomas atvyko į Kanaano žemę, kurią Dievas pažadėjo jo palikuonims, tačiau joje kol kas vaikščiojo tik kaip ateivis. Izaokas mirė toje žemėje, tačiau irgi neregėjo Dievo pažado išsipildymo. Jokūbas su jo dvylika sūnų likusias gyvenimo dienas praleido Egipte. Prieš mirtį jis paprašė, kad giminėms sugrįžus į Kananą, jo kaulai būtų sugrąžinti. Tik po 400 metų jų palikuonys, vadovaujant Mozei ir Jozuei, sugrįš į tėvynę.

Kaip ST tėvai matė šiuos pažadėtus dalykus iš tolo? Jie tai regėjo tikėjimu. Laiško hebrajams autorius sako: “Tikėjimas laiduoja mums tai, ko viliamės, įrodo tikrovę, kurios nematome.” Nors kūniškomis akimis mes tų dalykų nematome, jie yra tikri, nes juos pažadėjo Dievas. Mūsų tikėjimas paremtas Dievu, jo žodžiu ir pažadu, pasitikėjimu Dievo visagalybe. “Mes esame išgelbėti viltimi, - liudija apaštalas Paulius. - Tačiau regima viltis nėra viltis. Jeigu kas mato, tai kam jam viltis? Bet jei turime viltį nematydami, tada laukiame ištvermingai.” Būdami tikri, kad Dievas išpildys savo žodžius, ST tėvai priėmė Dievo pažadėtus dalykus kaip jų paveldą, kurį jis išpildys ateities kartose, o čia gyveno kaip piligrimai, “išpažindami, jog jie žemėje tėra svečiai ir ateiviai.” Prie materialių dalykų prisirišę žmonės šį pasaulį vadina “namais”, o jie save laikė tik keleiviais.

Jie ieškojo geresnės tėvynės, liudija apmąstomieji žodžiai. Jie gyveno žemėje suprasdami šio gyvenimo laikinumą, lyg keleiviai, neprisirišdami prie laikinos būties, su viltimi žvelgdami į amžiną tėvynę. “Jeigu jie būtų minėję aną, iš kurios iškeliavo, jie būtų turėję laiko sugrįžti atgal,” skelbia apmąstomieji žodžiai. Jie turėjo galimybę sugrįžti į jų žemišką tėvynę ir pasiimti iš ten palikimą. Tautai tada nebūtų tekę 400 metų gyventi vergijos žemėje. Dievui nebūtų reikėję jų išvesti iš Egipto, ir jiems nebūtų tekę 50 metų keliauti Sinajaus dykuma. Bet jie pasitikėjo Dievo žodžiu ir verčiau sutiko būti keleiviais, nešti kelionės naštą ir sunkumus, palikdami Dievui išpildyti savo pažadą. Juk “jie troško geresnės tėvynės, tai yra dangiškosios.” Teveda ir mus Dievas, kad jo vadovaujami tinkamai naudotumės laikinomis gėrybėmis ir neprarastume amžinųjų, jog ir mes gautume tą “nenykstantį, nesuteptą, nevystantį palikimą danguje,“ kurį mums savo mirtimi ir prisikėlimu užtarnavo Gelbėtojas Jėzus Kristus.

Dėl ST tėvų tvirto tikėjimo Dievui negėda vadintis jų Dievu. Viešpats netgi save susieja su jų vardais. “Aš esu Abraomo Dievas, Izaoko Dievas ir Jokūbo Dievas”, tarė jis Mozei prie degančio krūmo.  Jis bus amžinai žinomas kaip jų Dievas. Ir kadangi jie troško tos geresnės tėvynės, jis parengė jiems miestą. Žemėje jų kaulai jau seniai sudūlėję, tačiau jie yra gyvi tame dangaus mieste, nes Jėzus sako, kad Dievas yra “ne mirusiųjų, o gyvųjų [Abraomo, Izaoko ir Jokūbo] Dievas!“ Visi tikintieji amžinybėje gyvens tame dangaus mieste, kurio „statytojas ir kūrėjas yra Dievas” ir sėsis “prie stalo su Abraomu, Izaoku ir Jokūbu Dievo karalystėje.”

Ir mūsų artimieji, kurie mirė tikėjime jau yra šioje “geresnėje tėvynėje.” Tikėjimu į Kristų, kuris savo krauju nuplovė jų nuodėmes ir per Krikšto ir Altoriaus sakramentus bažnyčioje padovanojo jų atleidimą, jie tapo Dievo vaikais. Jų vardai dar jiems esant šioje kelionėje buvo įrašyti danguje. Todėl jie jau mato tai, ką žemėje regėjo tikėjimo akimis.

Amžinojo gyvenimo pažadas per Jėzų Kristų yra duotas kiekvienam iš mūsų. Laiškas hebrajams išganymo pavyzdžiu pateikia didžiąsias Šventojo Rašto asmenybes. “Atsiminkite savo vadovus… ir sekite jų tikėjimu,” kviečia mus jo autorius. Gyvenkime ir mes kaip keleiviai žemėje, kurie supranta savo laikiną būtį ir siekia išgelbėjimo per Jėzų Kristų. Juk “čia mes neturime išliekančio miesto, bet ieškome būsimojo”, kurio statytojas  yra Dievas. Tas miestas Apreiškimo knygoje vadinamas dangaus Jeruzale. Dievas jo vartus atvers visiems, kurie tikėjime baigė šią piligriminę kelionę. Ten “jis nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; ir nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto, nes kas buvo pirmiau, tas praėjo.“ Tai mūsų tikrieji namai, toji geresnė, dangiškoji tėvynė, į kurią mes būsime priimti, jei išliksime tikėjime iki pabaigos. Amen.