Evangelijos žodžiai – tai paskutinieji Jėzaus žodžiai, kuriuos jis ištarė mokiniams prieš sugrįždamas pas dangiškąjį Tėvą. Jie yra vadinami Didžiuoju paliepimu. Jėzus praneša, kad jam yra duota visa valdžia danguje ir žemėje. Jis paliepia padaryti jo mokiniais visų tautų žmones. Jis pasako, kad jo mokiniu tampama per Krikštą ir pamokymą. Jis taip pat praneša, kad yra su mumis per visas dienas iki pat pasaulio pabaigos. Šį Didįjį paliepimą jis duoda ne vien apaštalams, bet visiems krikščionims. Jis kviečia ir mus jame dalyvauti pagal mums duotas Šventosios Dvasios dovanas.

Žodžiais man „duota visa valdžia danguje ir žemėje“ Jėzus praneša, kad jis yra tikras Dievas, kurį mes garbiname kartu su Tėvu ir Šventąja Dvasia. Jis turėjo valdžią virš visos kūrinijos nuo pat pasaulio sutvėrimo, nes Dievui kuriant pasaulį dalyvavo Švenčiausioji Trejybė: Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia. Tačiau būdamas žemėje Jėzus dažnai kartojo: „Aš nieko nedarau iš savęs, bet skelbiu vien tai, ko mane Tėvas išmokė.“ Jis ne kartą priminė mokiniams, kad stebuklus jis darė dangiškojo Tėvo vardu ir skelbė mokymą, kurį jam davė Tėvas.

Iš tiesų, mūsų išgelbėjimui Tėvas siuntė savo amžinąjį Sūnų į pasaulį, kuris Šventosios Dvasios veikimu mergelėje priėmė žmogaus prigimtį. Priėmęs kūną jis jau buvo ne tik tobulas Dievas, bet ir tobulas žmogus, tačiau žmogaus prigimtimi mažesnis už Tėvą. Turėdamas abi prigimtis jis tapo tarpininku tarp žmogaus ir Dievo, ir savo gyvenimu bei mokymu mums atskleidė išganymo kelią. Tačiau jo pagrindinis tikslas buvo kryžius, ant kurio savo kūne jis sutaikė žmogų su Dievu, „savyje sugriaudamas priešiškumą“, savo krauju nuplaudamas žmogaus nuodėmes ir tokiu būdu nuimdamas nuo mūsų visą pasmerkimą. Bet po prisikėlimo jis sugrįžo į pirminę išaukštinimo būseną. Tai jis paliudija žodžiais: „Man duota visa valdžia danguje ir žemėje.“ Ši valdžia duota ir jo perkeistam žmogaus kūnui. Turėdamas visą galią jis mus aplanko savo kūnu ir krauju Altoriaus sakramente ir perduoda kryžiaus pergalės vaisius.

Būdamas Dievas Jėzus turi visą valdžią ne tik virš Bažnyčios, bet virš visų tautų, todėl apaštalams paliepia eiti į visą pasaulį ir padaryti jo mokiniais visų tautų žmones. Jis pasako, kaip tampama mokiniu. „Krikštykite ir mokykite žmones, ką tik esu jums įsakęs.“

Mes tapome krikščionimis Šventuoju Krikštu. Išoriškai tai įvyko, kai kunigas užpylė ant mūsų Krikšto vandens, tardamas Kristaus Didžiojo paliepimo žodžius: „Krikštiju tave vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios.“ Bet Krikštas yra daugiau nei išorinės vyksmas. Prie Krikšto sakramento Kristus pridėjo mūsų išgelbėjimo pažadą: „Kas tiki ir yra pakrikštytas, bus išgelbėtas.“ Krikštas yra sakramentas, kuriame mes gavome Jėzaus kryžiaus nuopelnus – nuodėmių atleidimą, apsaugą nuo visų blogio jėgų ir amžinojo gyvenimo pažadą. Visą darbą Krikšte atliko Dievas, „nes būti pakrikštytam Dievo vardu reiškia būti pakrikštytam ne žmogaus, bet paties Dievo. Todėl, nors ir atliekamas žmogaus ranka, iš tikro tai paties Dievo darbas“ (DK).

Bet savo Didžiajame paliepime Kristus kalba ne vien apie Krikštą, bet ir apie mokymą. „Ir mokykite laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs.“ Jei mes buvome krikštyti būdami kūdikiai, po to buvome pamokyti krikščioniško tikėjimo tiesų: sužinojome apie Dievo įsakymus, kad Dievas yra Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia. „Tėve mūsų“ maldos pagrindu mes buvome pamokyti kaip reikia melstis, sužinojome kas yra Krikštas, nuodėmių išpažintis ir Altoriaus sakramentas. Tik pamokyti mes tapome jo mokiniais. Taip Bažnyčia išpildė Jėzaus žodžius: „Krikštykite žmones ir padarykite juos mano mokiniais.“

Tačiau vien tik žinios nepadaro mūsų mokiniais. Kristaus tiesa turi būti pasisavinama ne vien protu, bet ir širdimi. Jo mokymą reikia praktikuoti kas dieną. Jis turi tapti mūsų gyvenimo būdu. Todėl apaštalas Paulius kalba apie Krikštą ne tik kaip vienkartinį vyksmą, bet kaip apie sakramentą turintį galią per visą mūsų gyvenimą. „Nes krikščioniškas gyvenimas yra ne kas kita, kaip kasdienis Krikštas, vieną kartą prasidėjęs ir nuolat besitęsiantis“ (DK).

Apaštalas Paulius besitęsiantį Krikštą vadina kasdieniu mirimu nuodėmei ir prisikėlimu naujam gyvenimui. „[Kaip Kristus] numirė nuodėmei kartą visiems laikams, o kad gyvena ­ gyvena Dievui. Taip ir jūs laikykite save mirusiais nuodėmei, o gyvais Dievui Kristuje Jėzuje.“ Nes dvasinėje plotmėje „Krikštu mes esame kartu su juo palaidoti mirtyje, kad kaip Jėzus buvo prikeltas iš numirusių Tėvo šlovinga galia, taip ir mes pradėtume gyventi atnaujintą gyvenimą.“

Kasdien panirti ir išnirti iš Krikšto vandens reiškia nuolatos slopinti mumyse nuodėmingą žmogų, kad mumyse vis labiau išryškėtų naujojo žmogaus atvaizdas. „Nepaliaujamai turi būti iššluojama visa, kas kyla iš senojo Adomo, kad išryškėtų tai, kas priklauso naujam žmogui“ (DK). Nes krikščioniškas gyvenimas, tai juk nuolatinė kova tarp senojo, nuodėmingo žmogaus, ir naujojo Kristuje. Jei naujasis žmogus neryškėja, tada mumyse stiprėja senasis žmogus ir jo darbai. „Kūno darbai žinomi, – sako apaštalas Paulius. – Tai ištvirkavimas, netyrumas, gašlavimas, stabmeldystė, burtininkavimas, priešiškumas, nesantaika, pavyduliavimas, piktumai, vaidai, nesutarimai, susiskaldymai, pavydai, girtavimai, apsirijimai ir panašūs dalykai.“ Jei žmogus nemarina jų Krikšto galia, tai išsipildo priežodis: „Vis blogiau ir blogiau, juo toliau, juo pikčiau.“

Krikšto prisiminimui mes kiekvienas pamaldas pradedame Švenčiausios Trejybės žodžiais: „Vardan Dievo Tėvo ir Sūnaus ir Šventosios Dvasios.“ Juos mes atkartome kai persižegnojame. Jie mums primena Krikštą, nes jie buvo mums ištarti, kai tris kartus ant mūsų galvos buvo užlietas Krikšto vanduo. Ir kryžiaus ženklas, kurį vartojame persižegnodami, nurodo į Krikštą. Juk Krikšte kunigas mums asmeniškai ištarė: „Imk kryžiaus ženklą į savo kaktą ir į savo širdį paženklinimui, kad tave atpirko nukryžiuotas Jėzus Kristus.“

Įžengdamas į dangų pas Tėvą Jėzus pažadėjo būti su mumis per „visas dienas iki pasaulio pabaigos.“ Šie žodžiai sutampa su angelo žodžiais, kuriuos jis ištarė Jėzui įsikūnijus: „Štai mergelė nešios įsčiose ir pagimdys sūnų, ir jis vadinsis Emanuelis, o tai reiškia: „Dievas su mumis.“ Grįždamas pas dangiškąjį Tėvą Jėzus pažadėjo nepalikti mūsų vienų vykdant jo Didįjį paliepimą. Sekminių dieną jis išpildė savo pažadą ant apaštalų išliedamas Šventąją Dvasią. Jis yra su mumis ir veikia per mus. Jis yra su savo tikinčiais žmonėmis tiek sunkumų tiek džiaugsmo valandomis, girdi ir atsako į mūsų maldas. „Aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos.” Amen.