Jobo ištarti žodžiai verti didelio mūsų dėmesio. Jis norėjo, kad juos išgirstų ne tik jo karta, bet kad jie taptų amžinu liudijimu visoms kartoms. „O, kad mano žodžiai būtų užrašyti! O, kad jie būtų surašyti į knygą! O, kad geležies plaktuku ir švinu jie būtų amžinai iškalti ant uolos!“ Jo troškimas išsipildė. Jo žodžiai buvo įrašyti į Dievo knygą ir tapo amžinu liudijimu tautoms. Juos mes taip pat aptinkame kapinėse iškaltus ant paminklų. Šie žodžiai skamba taip: „Aš žinau, kad mano Atpirkėjas yra gyvas.“

Jobas juos ištarė ištiktas siaubingų nelaimių. Jis neteko savo vaikų, turto. Jį varge paliko žmona. Prieš išeidama ji jam tarė: „Ar dar laikaisi savo dorumo? Keik Dievą ir mirk!“ Dar daugiau, jo oda tapo ištikta vočių. Jis sėdėjo pelenuose ir gramdė jas nuo kūno puodo šuke. Ir tokioje atrodo beviltiškoje padėtyje, Jobas nepraranda vilties ir ištaria: „Aš žinau, kad mano Atpirkėjas yra gyvas.“

Jobas savo viltis sudeda į gyvą Atpirkėją. Toks yra jo tikėjimo išpažinimas. Šis Atpirkėjas – tai mūsų Viešpats Jėzus Kristus.

Atpirkėjo darbas Senajame Testamente buvo apibrėžtas turtine prasme. Mozės Įstatyme parašyta: „Jei nuskurdęs tavo brolis turi parduoti savo nuosavybės dalį, jam atpirkėju  turi ateiti jo artimiausias giminaitis ir atpirkti, ką buvo pardavęs.“

Tačiau Jobas žodį Atpirkėjas vartoja kita prasme. Jis prarado visą savo turtą, draugus, tačiau nieko nesako apie turto atgavimą. Jis kalba apie Atpirkėjo, kurio dėka jis matys Dievą. Net kai jo kūnas sunyks, kai liga bus įveikusi gyvybę, savo kūnu jis regės Dievą, ir matys jį savo, o ne kieno kito akimis. Jobas liudija apie Atpirkėją, kuris atpirks jį iš nuodėmių ir kurį jis regės amžiname gyvenime. Tokio atpirkimo Jobui negali padovanoti joks giminaitis, o tik Dievo Sūnus. Net dar iki tol, kol jis priims kūną Mergelėje Marijoje, jis yra gyvas, nes Dievo Sūnus viešpatauja kartu su Tėvu ir Šventąja Dvasia nuo amžių iki amžių.

Po pirmųjų žmonijos tėvų nuopuolio, kiekvienas iš mūsų esame nuodėmės valdžioje, negalintys išsigelbėti savo jėgomis. Dvasine prasme mes esame nuodėmės nelaisvėje lyg Jobas patekęs į bėdas, lyg tas Mozės įstatyme aprašytas žmogus netekęs savo turto, kuriam reikalingas atpirkimas. „Aš esu kūniškas, parduotas nuodėmės valdžion,“ liudija apie save apaštalas Paulius. „Mat aš nedarau gėrio, kurio trokštu, o darau blogį, kurio nenoriu. O jeigu darau, ko nenoriu, tai nebe aš tai įvykdau, bet manyje gyvenanti nuodėmė.“ „Vargšas aš žmogus!“ atsidūsta jis kaip Jobas, bet kartu ištaria: „Dėkui Dievui ­ per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų!“

Dievo Sūnus sutiko tapo žmogumi, kad taptų mūsų Atpirkėju. „Ne nykstančiais turtais, sidabru ar auksu, [jūs buvote atpirkti] – rašo apaštalas Petras, – bet brangiuoju krauju Kristaus.“ Nuodėmėmis nusipelnėme amžinosios mirties, bet Dievo Sūnus, atėjo į pagalbą ir sutiko mus atpirkti. Jis prisiėmė mūsų nuodėmių skolas ir jas apmokėjo savo krauju. „Jis prisiėmė mūsų negalias ir užsikrovė mūsų skausmus,“ sako pranašas Izaijas. „Bausmė ant jo krito mūsų išganymui ir mes buvome išgydyti jo žaizdomis.“ Kai patys savo pastangomis išsigelbėti negalėjome, Kristus sutiko mirti už mus. Jis prisiėmė mūsų pasmerkimo nuosprendį ir savo krauju nuplovė mūsų nuodėmes. „Kristus mus atpirko iš įstatymo prakeikimo, tapdamas už mus prakeikimu,“ liudija apaštalas. „Jis ištrynė mus kaltinantį skolos raštą ir panaikino jį, prismeigdamas prie kryžiaus.“ „Todėl visiškai pasitikėdami artinkimės prie malonės sosto, kad patirtume gailestingumą ir rastume malonę gauti pagalbą deramu laiku.“

Jobo paguoda slypi ypač žodyje „mano.“ „Aš žinau, kad MANO Atpirkėjas yra gyvas.“ Jis žino, kad Kristus yra ne tik Abraomo, Izaoko ir Jokūbo, ne tik Mozės ir kitų Senojo Testamento tėvų, bet ir jo asmeninis Atpirkėjas. Jis yra jo Atpirkėjas per tikėjimą, nes visi yra išteisinami Dievo akyse tikėjimu. „Juk esate išgelbėti malone per tikėjimą ir ne iš savęs, bet tai yra Dievo dovana.“ Kristus tapo mūsų asmeniniu Atpirkėju šventame Krikšte. Jis tampa mano asmeniniu Atpirkėju, kai priimame jo kūną ir kraują Altoriaus sakramente. Jis yra asmeninis ne tik šventųjų, bet ir mūsų Atpirkėjas, jei mes gyvename tikėjimo vienybėje su juo.

Bet Jobas  kalba dar ir būsimuoju laiku. Sakydamas: „Aš žinau, kad mano Atpirkėjas yra gyvas,“ jis priduria: “Jis stovės virš žemės dulkių.“ Nors Jobo kūnas sunyks, jis savo kūnu regės Dievą. „Matysiu jį savo, o ne kieno kito akimis.“

Jobas teigia, kad net po mirties ir kūno sunykimo kape, Dievą jis matys savo kūno akimis. Siela irgi turi protą bei akis, kuriomis gali matyti Dievą. Ir mūsų mirusieji gali į mus pažvelgti, tačiau jų akys nukreiptos į Dievą – gėrio ir palaimos šaltinį. Tačiau Jobas pabrėžia, kad Dievą jis regės kūno akimis, ir tai yra aiškus liudijimas apie būsimą prisikėlimą, kurio metu sielos susijungs su Dievo padovanotais  nemirtingais kūnais. Tai išsipildys paskutinę dieną, kurioje Kristus stovės virš žemės dulkių. Tada „šis gendantis apsivilks negendamybe ir šis marus nemarybe, - sako apaštalas Paulius, - ir  išsipildys užrašytas žodis: Pergalė sunaikino mirtį! Kurgi, mirtie, tavoji pergalė? Kurgi, mirtie, tavasis geluonis?!“ Tada išsipildys ir Apreiškimo knygos liudijimas: „Štai Dievo padangtė tarp žmonių. Jis apsigyvens pas juos, ir jie bus jo tauta, o pats Dievas bus su jais. Jis nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; ir nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto, nes kas buvo pirmiau, tas praėjo.“ Miela bus išvysti dangaus grožį, sutikti mūsų brangius artimuosius, bet dar didesnė palaima bus matyti Atpirkėją, kuris už mus mirė ir prisikėlė, matyti jį ne kieno kito, bet savo akimis.

Jėzus per amžius yra tikinčiųjų žmonių viltis. Jis yra vienintelis mūsų Gelbėtojas, nes tik „jame mes turime atpirkimą Jo krauju ir nuodėmių atleidimą.“ Jis yra gyvas mūsų  Atpirkėjas. „Aš esu Pirmasis ir Paskutinysis, ir Gyvasis, - sako jis. „Aš buvau numiręs, bet štai esu gyvas per amžių amžius ir turiu mirties ir mirusiųjų pasaulio raktus.“ „Aš gyvenu ir jūs gyvensite.“ Amen.