Apaštalo Pauliaus žodžiai yra prasmingi šiandien, kai prisimename artimuosius, kuriuos Dievas jau pašaukė iš šio pasaulio. Jų prisiminimas skatina mus apmąstyti apie amžinybę, gyvenimą po mirties. Apie Kristaus atpirktuosius, kurie gyveno tikėjimo gyvenimą, Dievo žodis sako: „Ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į mintį neatėjo, tai paruošė Dievas tiems, kurie jį myli.“ „Jie mirė tikėdami, dar negavę pažadėtųjų dalykų, tik iš tolo juos regėdami, sveikindami ir išpažindami,“ skelbia laiškas hebrajams, tačiau dabar jau regi Viešpatį ir tobulai pažįsta jo meilę. Tuo tarpu apie mus apaštalas Paulius sako: „Mes čia gyvename tikėjimu, ne regėjimu.“ Tik „atėjus metui tobulumui,“ išvysime Dievą tokį, koks jis yra. „Dabar mes regime lyg veidrodyje, mįslingu pavidalu, o tuomet regėsime akis į akį.“

Žvilgsnį į amžinybės slėpinį apaštalas sulygina su žvilgsniu į veidrodį. Antikos laikais veidrodžiai buvo kitokie, nei esame įpratę matyti šiandien. Viduramžiais išrasti modernūs veidrodžiai yra gaminami iš stiklo, padengtu sidabru, todėl jie atspindi tikrovišką, ryškų vaizdą. Tuo tarpu antikoje veidrodžiai buvo nušlifuoti bronzos arba vario diskai. Vaizdas juose buvo neryškus, blankus. Taip ir mūsų žvilgsnį į amžinybę Paulius sulygina su veidrodžiu. „Dalinis yra mūsų pažinimas ir mūsų pranašystės dalinės.“ „Dabar mes regime lyg veidrodyje, mįslingu pavidalu,“  tik „atėjus metai tobulumui, kas yra dalinis – pasibaigs.“ Ten mes regėsime Dievą ir džiaugsimės neapsakomu džiaugsmu. „Mylimieji, sako apaštalas Jonas, – mes dabar esame Dievo vaikai, bet dar nepasirodė, kas būsime. Mes žinome ... kad būsime panašūs į jį [Jėzų] ir matysime jį tokį, koks jis yra.“

Apaštalas sako: „Būkite žodžio vykdytojai, o ne vien klausytojai, apgaudinėjantys patys save.“ Tuo pačiu metu jis kviečia mus pažvelgti į sielos veidrodį, pamatyti savo atvaizdą 10–ties Dievo įsakymų šviesoje. Tai pirmas žingsnis į tikėjimą ir atgailą, ir kelią link Dievo malonės. Dauguma žmonių šiame pasaulyje mato tik glostantį, mielą savo įvaizdį, tačiau toks atvaizdas nėra tikroviškas. Tik pažvelgę į sielos veidrodį – Dievo Įstatymą mes suvokiame tikrąjį „aš,“ kuris yra nuodėmingas ir nusižengęs Dievui. Apaštalas ragina mus ištiesinti sako kelius vėl vartodamas veidrodžio pavyzdį. „Jei kas tėra žodžio klausytojas, o ne vykdytojas, tai jis panašus į žmogų, kuris stebi savo gimtąjį veidą veidrodyje. Pasižiūrėjo ir nuėjo, ir bematant pamiršo, koks buvo.“ Bet įtikėjęs žmogus ieško Dievo malonės Jėzuje Kristuje apie kurią sužinojo Evangelijoje.

Tačiau net ir šia prasme žvelgdami į veidrodį mes nematome viso nuodėmės tamsumo. Tik danguje, „kai pasibaigs, kas netobula,“ mes išvysime savo žemišką gyvenimą jau nebe mįslingame pavidale, o ryškiausioje šviesoje, ir dėkosime Jėzui Kristui už baltą teisumo rūbą, kurį išplovėme Kristaus krauju Krikšto vandenyje ir Altoriaus Sakramente. „Nebėra pasmerkimo tiems, kurie yra Kristuje Jėzuje,“ skelbia Dievo žodis – tiems, kurie yra tikėjimo vienybėje su Kristumi. Savo akimis išvydę Jėzų ir gavę tą „nenykstantį, nesuteptą, nevystantį palikimą danguje“, mes galutinai suprasime, ką reiškia būti Dievo vaikais, bendrapaveldėtojais kartu su Kristumi.

Apaštalas Paulius sako: „Mes čia gyvename tikėjimu, o ne regėjimu,“ nes „kol gyvename kūne, esame svetur, toli nuo Viešpaties.“ Šiandien Dievą ir mūsų išganymą žinome apreiškimu, kurį perdavė Jėzus Kristus ir Šventoji Dvasia per pranašus ir apaštalus. Šis apreiškimas užrašytas jo žodyje, tačiau tikrasis apreiškimas yra tas, kurio laukiame amžinybėje. Tada mes pilnai pažinsime Dievą ir regėsime jį jau "ne lyg veidrodyje, mįslingu pavidalu, bet veidas į veidą.“

Skirtumą tarp dabarties ir amžinybės apaštalas atskleidžia skirtumu tarp vaikiškumo ir suaugusio žmogaus. Dabartinė mūsų būsena mirtingame kūne yra lyg vaikystės būsena. „Kai buvau vaikas, kalbėjau kaip vaikas, mąsčiau kaip vaikas, protavau kaip vaikas,“ liudija apie save apaštalas. „Tapęs vyru, mečiau tai, kas vaikiška.“ Kai žmogus subręsta, jis atsisako to, kas vaikiška. Taip ir mes, kai tikėjimu išteisinti būsime pakviesti į dangų, pažinsime amžinybės slėpinį jau ne lyg vaikai, bet tobulai. Ten išvysime mūsų Gelbėtoją Jėzų Kristų, kurį žemėje mylėjome, nors ir nematėme. Ten išvydę jo kryžiaus vinių žymes ir perdurtą šoną pažinsime, ką reiškia begalinė Dievo Sūnaus meilė ir jo malonė. Tada jau matysime ne kaip veidrodyje, mįslingu pavidalu, bet veidas į veidą.

Tam, kad regėti Dievą amžinybėje, jau šiandien reikia gyventi tikėjimu. Tie, kurie Dievo nemato net „lyg veidrodyje,“ net „ mįslingu pavidalu,“ niekada jo neregės veidas į veidą. Akys, kurios šiandien nemato Kristaus tikėjimu, niekada nematys jo amžinybėje. Tas, kuris nežino kas yra nuodėmė, atgaila, niekada nepatirs atpirkimo iš nuodėmės ir išteisinimo, neregės Dievo malonės. Jis neturės sielos tyrumą simbolizuojančių baltų amžinybės rūbų. Tik tas, kuris myli Dievą gyvendamas mirtingame kūne, regės jo šlovę ir amžino gyvenimo pilnatvę.

Žodžius apie amžinybę ir Dievo regėjimą apaštalas ištarė himno apie meilę kontekste. Meilę jis iškelia net virš tikėjimo ir vilties. „Dabar pasilieka tikėjimas, viltis ir meilė, šis trejetas, bet didžiausia jame yra meilė.“ Tikėjimas remiasi dieviškuoju apreiškimu, viltis žvelgia į būsimą amžinąją laimę ir jos kantriai laukia. Danguje tikėjimas pavirs regėjimu, o viltis išsipildys amžinojo gyvenimo džiaugsmu. Tuo tarpu „meilė niekada nesibaigia,“ sako Dievo vyras. Ji sužibės ryškiausiu spindesiu būsimajame pasaulyje ir taps tobula – mūsų širdys degs tikra meile jam. Ten tobulai mylėsime ir vieni kitus, nes visų šventųjų bendrystėje perkeistais kūnais patys tapsime tobuli. Ten tikėjimas ir viltis užleis vietą meilei – didžiausią šiame trejete. Ji degs ryškiausia liepsna, nes pats „Dievas yra meilė.“ Amen.