Tėvo dieną dėkojame tėvams už jų darbą, pasiaukojimą ir rūpestį. Visa tai yra meilės išraiška, tačiau Dievo žodis šiandien mūsų dėmesį kreipia į pačią tėvystės šerdį. 103 psalmė primena, kad svarbiausia tėvystės savybė yra ne jėga ar autoritetas, bet gailestinga meilė. Psalmistas sako: „Kaip tėvas gailisi savo vaikų, taip Viešpats gailisi tų, kurie jo bijo.“

Nors Tėvo diena daugeliui yra džiaugsmo, dėkingumo ir šventės metas, ne visiems ji yra lengva. Vieni prisimena tėvą, kurio jau nebėra tarp gyvųjų. Širdyje gyvena dėkingumas už kartu praleistus metus, bet kartu ir ilgesys. Kitiems gal būt santykiai su tėvu buvo sudėtingi. Kai kurie vyrai šią dieną išgyvena dėl savo pačių tėvystės, praleistas galimybes, neištesėtus pažadus ir galvoja: „Galėjau būti geresnis tėvas.“

Bet šiandien prisimename tai, kiek daug gero Dievas dovanoja per tėvystę. Daugelis mūsų galime dėkoti už tėvus, kurie mus mokė gyvenimo išminties, darbštumo, sąžiningumo ir tikėjimo. Už tėvus, kurie saugojo, drąsino, meldėsi už savo vaikus ir savo pavyzdžiu rodė gyvenimo kelią. Jų meilė, pasiaukojimas ir rūpestis paliko pėdsaką mūsų gyvenime.

Todėl Tėvo diena yra dėkingumo diena už tėvus, kurie buvo mums palaiminimas. Mes meldžiamės už šiandieninius tėvus ir prašome, kad kiekvienas tėvas vis labiau atspindėtų tą meilę ir gailestingumą, apie kurį kalba apmąstomos psalmės žodžiai: „Kaip tėvas gailisi savo vaikų, taip Viešpats gailisi tų, kurie jo bijo.“

Ši eilutė atskleidžia Dievo širdį. Dovydas vaizduoja Dievą ne tik kaip visagalį Viešpatį, bet kaip gailestingą Tėvą, kuris su meile ir atjauta žvelgia į savo vaikus. Jis nėra tik Kūrėjas ar teisėjas. Jis yra mūsų Tėvas, o mes, atgimę per Krikšto vandenį ir Šventąją Dvasią, esame jo vaikai. Vaikas neprivalo užsitarnauti teisės būti šeimoje – jis priklauso šeimai dėl prigimtinio santykio. Taip ir mums nereikia Dievo meilės užsitarnauti, o užtenka žinoti, kad esame jo mylimi ir priimti.

Toliau psalmėje sakoma: „Jis atsimena, kad esame dulkės.“ (Ps 103,14). Šiais žodžiais psalmistas pabrėžia, kad dangiškasis Tėvas pažįsta savo vaikų silpnumą. Dievas mato žmogaus nuodėmes, bet kartu žino ir žmogaus trapumą. Jis žino tai, ko nemato kiti žmonės. Ir jis nėra pasirengęs iš karto pasmerkti suklupusį, o ieško kaip pakelti, sustiprinti, sugrąžinti. Dievo širdyje yra daugiau gailestingumo, nei teismo. Kaip tėvas pakelia pargriuvusį vaiką, taip Dievas nori pakelti nusidėjusį žmogų.

Psalmistas sako, kad „Viešpats gailisi tų, kurie jo bijo“. Dievo baimė reiškia ne baimę būti nubaustam. Tokia baimė gali versti žmogų bėgti nuo Dievo. Ji nurodo į širdį, kuri suvokia Dievo didybę ir nori būti arti jo. Pagarbi Dievo baimė verčia žmogų artintis prie jo, kaip vaikas ateina prie mylinčio tėvo. Vaikas myli savo gerą tėvą ir kartu jį gerbia. Jis nori jo nenuvilti ne todėl, kad bijo bausmės, bet todėl, kad brangina gerus santykius. Panašiai ir mes gerbiame Dievą, nes mylime jį ir vertiname jo artumą. Jo valią, apreikštą 10-yje įsakymų, mes irgi pildykime ne iš baimės, bet iš meilės. Tai turėtų būti mūsų pagarba dangiškajam Tėvui, ir tokius žmones Dievas apgaubia savo gailestingumu.

Ši psalmė pranašiškai nurodo į mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, nes per jį labiausiai atsiskleidė Dievo meilė. Per Jėzų Dievo gailestingumas tapo matomas ir prieinamas. Kai pas Jėzų buvo atvesta svetimaujanti moteris, visi laukė pasmerkimo. Tačiau Jėzus jos nepasmerkė, bet suteikė galimybę pradėti naują gyvenimą. Kai muitininkas Zachiejus buvo visų niekinamas ir laikomas nusidėjėliu, Jėzus užėjo į jo namus. Vien šiuo veiksmu Jėzus pakeitė jo gyvenimą, parodė, kad Dievas ieško ne tobulųjų. Ypač ryškiai dangiškojo Tėvo širdis atsiskleidžia palyginime apie sūnų palaidūną. Tėvas bėga pasitikti sugrįžtančio sūnaus, apkabina jį ir priima atgal į namus. Tai gyvas Psalmės 103,13 paveikslas. Didžiausias Dievo gailestingumo apreiškimas įvyko ant kryžiaus, kuriame Jėzus mirė mūsų nuodėmių atpirkimui. Todėl kai norime sužinoti, kaip dangiškasis Tėvas gailisi savo vaikų, pažvelkime į jo Sūnų. Jo žodžiuose, jo darbuose, jo kryžiuje ir jo prisikėlime matome Dievo tėvišką širdį. Tai, ką Dovydas 103 psalmėje aprašė žodžiais, Jėzus parodė savo gyvenimu.

Kokią dorybę psalmės žodžiai ugdo mumyse? Jie pirmiausiai mus moko gailestingumo, kantrybės ir tėviškos meilės. Vaikai geriausiai ugdomi ten, kur patiria ne vien taisykles, bet ypač meilę. Psalmė mus taip pat kviečia ugdyti vaikuose pagarbią Dievo baimę – pagarbą jam kaip dangiškajam Tėvui. Ši pagarbi Dievo baimė prasideda šeimoje, ką vaikai ją mato savo tėvų gyvenime. Jei jie mato tėvą, kuris meldžiasi, dalyvauja bažnyčios gyvenime ir stengiasi gyventi pagal Dievo valią, jie supranta, kad Dievas yra svarbus ir vertas pagarbos. Turtai ir visa kita, ką tėvai palieka savo vaikams, gali būti prarasti, tačiau žmogus, kuris išmoko vaikščioti su Dievu, turės tvirtą pamatą visam gyvenimui.

Tad šiandien Tėvo dienos proga dėkojame Dievui už mūsų tėvus, už jų meilę ir rūpestį. Dėkojame ir už tuos žmones, kurie mūsų gyvenime buvo tėviško gerumo, išminties ir tikėjimo pavyzdžiai. Šiandienos psalmė mūsų žvilgsnį pakelia dar aukščiau – į Dangiškąjį Tėvą. Dievo meilė nesibaigia, jo gailestingumas neišsenka, o jo tėviška globa nesitraukia nuo jo vaikų. Testiprina psalmės žodžiai mus gyvenimo kelyje. Tegul jie primena tėvams jų pašaukimą mylėti, kantriai ugdyti ir rodyti gailestingumą. Tegul jie padrąsina vaikus gerbti ir branginti savo tėvus. O svarbiausia – tegul ši psalmė mus veda arčiau mūsų Dangiškojo Tėvo, kuris Jėzuje Kristuje mus priėmė savo vaikais, kasdien mus lydi savo malone. Pasitikėkime jo meile ir gyvenkime kaip mylimi Dievo vaikai. Amen.