Šiandien gyvename nepaprastos pažangos laikais. Technologijos leidžia per kelias sekundes susisiekti su kitu pasaulio kraštu, medicina gydo sunkiai pagydomas ligas, mokslas plečia pažinimo ribas. Tačiau kartu matome daug vienatvės, nerimo, depresijos ir gyvenimo prasmės stoką. Visa tai rodo, kad didžiausias žmogaus poreikis nėra vien materialus. Žmogus sukurtas Dievui, todėl didžiausias sielos poreikis yra Viešpats. „Nerami mūsų širdis, kol nesiilsi Tavyje“, – rašo Augustinas.

Į šį sielos poreikį šiandienos Evangelijoje žvelgia Jėzus. Jis mato žmones „suvargusius ir apleistus, lyg avis be piemens“. Juos vargino ne tik materialinės bėdos ir ligos. Jėzus matė, kad jiems trūksta Gerosios Naujienos apie Dievo meilę ir išganymą. Todėl Jėzus nepavargdamas keliavo po miestus ir kaimus, mokydamas žmones priimti jo žinią. Jis skelbė Evangeliją ir dieviškaisiais gydymo ženklais patvirtino savo dievišką kilmę. Jo skelbta karalystė nebuvo iš šio pasaulio, o žinia nešanti išganymą nuodėmės pažeistai širdžiai. Jo tikslas buvo per jo šventą kraują sutaikyti žmogų su Dievu ir suburti tikinčiųjų bendruomenę, kuri, susivienijusi su juo kaip Galva, patirtų Dievo karalystės artumą ir būtų išgelbėta.

Apibūdindamas žmones Jėzus pavartoja du vaizdinius. Jie jam atrodė lyg dykumoje palikta avių kaimenė – išsekusi, prislėgta, pavargusi nuo ilgo ir beprasmio klaidžiojimo. Jis juos regi, kaip avis, išsekusias ir išblaškytas, neturinčias piemens. Jėzus tai pat vartoja derliaus metaforą, kuris gali pražūti, jei nebus pjovėjų. Jis paragino mokinius melsti Dievą už pjūties darbininkus. „Pjūtis didelė, o darbininkų maža. Melskite pjūties šeimininką, kad atsiųstų darbininkų į savo pjūtį.“

Paskelbęs Evangeliją daugelyje vietovių Jėzus nusprendžia šia tarnyste dalintis su mokiniais. Jis juos pavadina apaštalais, tai yra jo pasiuntiniais ir „suteikė jiems valdžią netyrosioms dvasioms, kad išvarinėtų jas ir gydytų visokias ligas bei negales.“ Apaštalų buvo dvylika, kurių vardus išvardija evangelistas. Pirmuoju jis pamini Simoną, kurį Jėzus pavadina Petru, tai yra uola. Evangelistas Matas prie savo vardo sąmoningai prideda žodį „muitininkas“. Anais laikais muitų rinkėjai buvo labai nemėgstami, nes rinko muitus Romos valdžiai ir dalį pasilikdavo sau. Šį vardą evangelistas prideda iš nusižeminimo, bet kartu ir džiaugdamasis, kad Jėzus jį pasirinko būti jo pasiuntiniu. Paskutinis sąraše yra Judas, Iskarijoto sūnus. Jėzus buvo jam toks pats nuoširdus, kaip ir kitiems. Vis dėlto Judas, dėl savo širdies godumo ir šėtono gundymų, atstūmė jo gailestingumą. Jis nusirito į nuopuolio bedugnę ir išdavė savo Gelbėtoją.

Jėzus nurodo, kur apaštalai turi skelbti Evangeliją. Pirmasis išganymo planas buvo skirtas žydų tautai, su kuria Dievas Senajame Testamente sudarė sandorą. „Lankykite pražuvusias Izraelio namų avis.“ Jėzus dabar pradeda kurti naują Dievo tautą, į kurią po prisikėlimo pakvies visų tautų žmones. Ši nauja tauta yra Bažnyčia, kurią Paulius vadina Dievo Izraeliu ir „tauriuoju alyvmedžiu“ (Rom 11, 24), į kurį mes esame įskiepyti Šventuoju Krikštu.

Mokinių svarbiausia pareiga yra žodžio skelbimas. „Eikite ir skelbkite, jog prisiartino dangaus karalystė.“ Jie liudijo, kad Kristaus asmenyje išsipildė visos Senojo Testamento pranašystės, jog jis yra Mesijas – Dangiškojo Tėvo siųstasis Gelbėtojas. Kas priims jo žinią, tas taps Dievo karalystė nariu. Jėzus jiems taip pat perdavė savo dieviškų galių gydyti ligonius ir išvarinėti piktąsias dvasias iš širdžių. Ši ypatinga galia buvo duota ne uždarbiui – jis neleidžia jos pardavinėti už pinigus. „Dovanai gavote, dovanai ir duokite!“

Evangelija turi gilią dvasinę prasmę. Avis be piemens simbolizuoja žmoniją po nuopuolio. Žmogus yra atsiskyręs nuo Dievo, klaidžioja tarp įvairių filosofijų, nepajėgia pats savęs išgelbėti. Kristus yra Gerasis Ganytojas, kuris kviečia mus priimti išgelbėjimą iš jo rankų, surenka pasaulio dykumoje išblaškytą kaimenę. Pjūtis reiškia žmones, kurių širdis pasiruošusi atsiverti Dievui. Ji pirmiausia vyksta žmogaus širdyje, kai į ją krenta Dievo žodžio sėkla, o jis ją priima ir grįžta nuo klaidžiojimų prie Dievo. Pagrindinė apaštalams duota užduotis yra skelbti, jog prisiartino Dievo karalystė. Ji prisiartino, nes į pasaulį atėjo Dievo Sūnus. Ten, kur yra Kristus, kur skelbiamas jo žodis ir dalijami sakramentai, ten prisiartina Dievo Karalystė. Jos, deja, nerasime pasaulyje. Jis neateina regimai, lyg kokia nors politinė santvarka. Ji yra ten, kur yra tikėjimas į Jėzų Kristų, nes jis yra Dievo karalystės nešėjas.

Jėzus ragina melsti Pjūties Viešpatį, kad siųstų darbininkų savo pjūčiai. Tokia yra Bažnyčios malda nuo pat Sekminių dienos. Jėzus kviečia mus melsti Dievą, kad jis pašauktų žmones studijuoti teologiją ir įsijungti į Dievo karalystės darbą. Platesne prasme darbininkai yra visi žmonės, kurie tarnauja Dievo karalystės labui. Kiekvienas krikščionis turi vietą Dievo plane. Tikėjimas nėra privatus dalykas. Kiekvienas galime liudyti Kristų, kalbėdami apie savo tikėjimą, kai tam pasitaiko proga.

Gydyti ligas dvasine prasme reiškia gydyti nuodėmės sužeistą prigimtį. Aklumas reiškia dvasinį nematymą, kurtumas nenorą girdėti Dievo žodžio, paralyžius – valios silpnumą. Netyrosios dvasios reiškia ne tik demonus, bet visa, kas pavergia žmogaus širdį ir trukdo jam gyventi Dievo vaikų laisvėje. Bažnyčios tėvai pabrėžė ryšį tarp demonų ir nuodėmingų polinkių bei prisirišimų. Žmogaus širdį gali užvaldyti puikybė, godumas, pavydas, neapykanta, melas, įvairios priklausomybės. Šios ydos neleidžia širdyje viešpatauti Dievui. Ir mes savęs paklauskime, kas užvaldo mano širdį, kas atima mano laisvę? Kristus ateina išlaisvinti kiekvieną žmogų nuo visko, kas trukdo mylėti Dievą ir artimą, kad jo širdyje imtų viešpatauti Dievo karalystė.

„Dovanai gavote, dovanai ir duokite“. Dievo karalystės ekonomika yra kitokia, nei pasaulio. Kaip dangiškasis Tėvas siuntė Sūnų, taip ir Sūnus dovanoja save žmonėms be atlygio. Mokiniai taip pat turi suvokti, kad talentai, tikėjimas, malonė yra Dievo dovanos, o jei tai nuo Dievo, jie turi tapti dovanomis kitiems. Kaip amžinasis gyvenimas yra gaunamas ne kaip atlygis, o kaip Dievo dovana Jėzuje Kristuje, taip Jėzaus mokiniai turi gyventi pagal Dangaus karalystės ekonomiką, kuri apima pasišventimą ir pagalbą kitiems nesitikint atlygio.

Tokiu būdu, kai šiandienos evangelijoje Jėzus mato žmones suvargusius ir apleistus, jo žvilgsnis krypsta ir į mus. Jis mato mūsų džiaugsmus ir rūpesčius, mūsų kovas ir silpnybes, mūsų troškimą būti mylimiems ir laimingiems. Gerasis Ganytojas ateina mūsų ieškoti, pagydyti ir išgelbėti. Jis taip pat kviečia mus melstis už darbininkus jo pjūčiai ir patiems į ją įsijungti. Todėl atverkime jam savo širdį, leiskime jam joje karaliauti ir prisiminkime: dovanai gavome Dievo meilę ir malonę, todėl dovanai dalinkimės ja su kitais. Amen.