Pirmu požiūriu šiandienos evangelija atrodo nepatogi, nes joje beveik nėra „švelnių“ žodžių. Joje Jėzus kalba apie išdavystę, neapykantą, persekiojimą, baimę. Tačiau kai pažvelgiame giliau, ji yra viena iš labiausiai guodžiančių evangelijų. Juk Jėzaus išvardinti dalykai lydi kiekvieno žmogaus gyvenimą. Jėzus sako, kad atsidūrę tokiose situacijose turime prisiminti, jog turime Dangiškąjį Tėvą, kuris nė vieno iš mūsų nepamiršta.

Jėzus šioje evangelijoje pabrėžia mūsų dangiškojo Tėvo meilę ir pažada, kad tas, kuris juo pasitiki, nebus pamirštas. Kalno pamoksle šią Dievo meilę ir apvaizdą jis atskleidžia per gamtos vaizdinius. Jis moko mus pasitikėti Dievu per dangaus paukščius, kuriais dangiškasis Tėvas rūpinasi. Jis kviečia pažvelgti į vandens lelijas, kurios yra labiau pasipuošusios, nei karalius Saliamonas vilkėdamas prabangiausius rūbus. „Nebijokite!“ – sako jis šiandienos evangelijoje. „Jūs vertesni už daugybę žvirblių. […] Net jūsų galvos plaukai suskaityti.“

Evangelijoje Jėzus siunčia mokinius skelbti pasauliui gerąją žinią, apie prisiartinusią Dievo karalystę jo asmenyje. Apaštalai yra būsimosios Bažnyčios pamatas. Per juos Kristus pradeda telkti bendruomenę, kuri Sekminių dieną, gavusi Šventąją Dvasią, viešai pradės savo misiją. Bažnyčia bus pastatyta ant jų pamato, o jos kurios kertinis akmuo bus pats Jėzus Kristus. Kiekvienas tikintysis yra svarbi Bažnyčios dalis. Apaštalas Petras mus vadina gyvaisiais akmenimis, nes esame statomi ant šio pamato. Keliaujanti Bažnyčia  reiškia, kad ji dar nepasiekė savo Tėvynės. Ji keliauja per pasaulį į Apreiškimo knygoje aprašytą dangiškąją Jeruzalę. Jos misija baigsis tik tada,  kai Kristus vėl ateis savo šlovėje.

Bažnyčia turi išpažinti Kristų. „Juk niekas negali dėti kito pamato, kaip tik tą, kuris jau padėtas, kuris yra Jėzus Kristus“, – sako apaštalas Paulius. Išpažinti Kristų, reiškia viešą ištikimybę jam. Tikėjimas nėra vien privatus dalykas. Jis turi tapti gyvenimo liudijimu. Kiekvienas pakrikštytas ir Jėzų tikintis žmogus yra pasiųstasis. Misija prasideda ne nuo didžiųjų darbų, o nuo kasdienybės – šeimoje, darbe, bendruomenėje. Dvasinis gyvenimas yra tikėjimo liudijimas žodžiais ir darbais.

Tačiau Jėzus kalba ir apie būsimus jo mokinių sunkumus. Sakydamas „mokinys nėra viršesnis savo mokytoją, Jėzus praneša, kad per Krikštą ir tikėjimą mokinys įsitraukia į paties Kristaus gyvenimą – ne tik jo šlovę, bet ir persekiojimus bei kryžių. Jei šeimos galvą, tai yra jį, piktieji praminė Belzebulu, tai ką kalbėti apie namiškius, jį tikinčiuosius žmones.

Šiandien didžiausias išbandymas mums nėra fizinis persekiojimas, o labiau baimė būti nesuprastam, atmestam ar išjuoktam. Jėzus nuolat kartoja „nebijokite“. Jis į tai atsako paprastai ir galingai: „Nebijokite. Jūs esate vertesni už daugybę žvirblių.“ Ištikimybė Kristui tokiose aplinkybėse remiasi ne savo jėgomis, bet pasitikėjimo  dangiškojo Tėvo ištikimąja meile.

Evangelijos šerdis yra Dievo tėvystė. Jėzus nuolatos kartoja: „jūsų Tėvas.“ Jis yra ne simbolinis Tėvas, o tikras mylintis mūsų Tėvas danguje. Kaip mylintis tėvas rūpinasi savo vaikais, tai Dievas rūpinasi jo vaikais, kurie per krikštą tapo jo šeimos dalimi. Kai sunkumuose jis mums sako: „Nebijokite“, jis sako, laikykitės tokios nuostatos ne todėl, kad esate stiprūs, ar kad tikite, jog viskas gerai baigsis. Nebijokite todėl, kad turite Tėvą danguje. Tad ši evangelija nėra mokymas apie drąsą. Ji yra apreiškimas apie Tėvą. Jėzus joje atveria dangiškojo Tėvo veidą ir jo apvaizdą. „Jūsų net galvos plaukai suskaityti.“ Niekas mūsų negali atskirti nuo dangiškojo Tėvo meilės.

Žodžiai apie „suskaitytus plaukus“ yra labai asmeniški. Jėzus sako, kad Dievas nežiūri į mus kaip į minią, kurioje žmonės tampa tik veidais. Nuo krikšto valandos, kai mūsų vardai buvo įrašyti dangaus knygose, jis pažįsta mus vardu, žino mūsų džiaugsmus, baimes, žaizdas, troškimus. Jei mūsų skausmai niekam nerūpi arba jei geri darbai lieka nepastebėti, Jėzus sako, kad  dangiškasis Tėvas mato viską. Tai reiškia, kad mūsų gyvenimas nėra bereikšmis ar pamirštas. Mes esame kviečiami pasitikėti dangiškuoju Tėvu, kuris žino net tokia smulkmeną, kai galvos plaukų skaičių. Dievas mus pažįsta ir myli pilnatvėje, nes esame jo vaikai.

Apaštalus Jėzus siuntė į pasaulį jį išpažinti. Ir mes bažnyčioje per pamaldas visada išpažįstame tikėjimą, sakydami „Tikiu į Dievą Tėvą […] ir Sūnų […], ir Šventąją Dvasią.“ Tačiau Dievo išpažinimas turi vykti ne tik Bažnyčioje, bet ir gyvenimu. Jėzus praneša, kad žemiškasis tikėjimo liudijimas turi amžinąjį atgarsį. Jis yra savo mokinių Užtarėjas čia ir amžinybėje. „Kas mane išpažins žmonių akivaizdoje, jį ir aš išpažinsiu savo dangiškojo Tėvo akivaizdoje.“ Tai yra didžiulė paguoda. Mūsų Viešpats ne tik kviečia sekti juo, bet ir pažada likti mūsų gynėju ir užtarėju.

Tad šia evangelija Jėzus nesako, kad mūsų gyvenime nebus kryžiaus. Gyvenime bus dienų, kai būsime nesuprasti, atstumti ar pavargsime nešti savo kryžių. Bus akimirkų, kai atrodys, kad mūsų maldos lieka neišgirstos, o pastangos – nepastebėtos. Tačiau Jėzus pažada kai ką didesnio – kad kryžiaus nenešime vieni. Mes turime Tėvą danguje. Tvirtai pasikliaukime apaštalo Pauliaus žodžiais, kuris sako, kad niekas – nei skausmas, nei baimė, nei mirtis – negali mūsų atskirti nuo Dievo meilės Kristuje Jėzuje. Dangiškojo Tėvo meilė yra krikščioniškos vilties ir stiprybės pamatas. Amen.