Ši evangelija yra labiausiai iššūkių keliančių Jėzaus pamokymų. Pirmu požiūriu gali atrodyti, kad kai kurie jo žodžiai prieštarauja jo mokymui apie meilę ir taiką, tačiau kai pažvelgiame giliau, paaiškėja jų tikroji prasmė.

Apmąstymo tekste Jėzus sako, kad aukščiausioji vertybė mūsų gyvenimuose turi būti Dievas. Jis yra ne tik mūsų kūrėjas, bet ir išlaikytojas. Apaštalas Paulius sako: „Jame mes gyvename, judame ir esame“ (Apd 17, 28). Dievas palaiko mūsų gyvybę, rūpinasi mūsų gyvenimu ir veda į amžinąjį tikslą. Jis mato daugiau negu mes, veikia net tada, kai jo nematome. Tokia yra jo apvaizda. Mes dažnai matome tik vieną žingsnį prieš save, o Dievas mato visą kelią. Tai nereiškia, kad viskas, kas nutinka, yra Dievo valia. Nuodėmė kyla iš mūsų pačių laisvės, tačiau Dievo Apvaizda yra tokia galinga, kad gali įtraukti net mūsų suklydimus į išganymo kelią.

Šia evangelija Jėzus iš esmės paaiškina Pirmąjį Dievo įsakymą: „Aš esu Viešpats, tavo Dievas […]. Neturėk kitų dievų, tik mane vieną“ (Iš 20, 2–3). Kitoje dieviškojo įstatymo vietoje priduriama: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa savo širdimi, visa savo siela ir visomis savo jėgomis“ (Įst 6, 4–5). Jėzus parodo šis vykdymas atrodo praktikoje.

Pirmasis įsakymas draudžia ne tik garbinti kitokius religinius dievus. Jis draudžia bet kuriam kūriniui užimti vietą, kuri priklauso Dievui. Dauguma žmonių šiandien nesiklaupia prieš kitus religinius dievus, tai yra stabų statulas, tačiau stabmeldystė gali būti daug subtilesnė. Mes patys sau galime susikurti stabą, kurį pradedame laikyti aukščiausiu gėriu ir juo pasitikime. „Kitu dievu“ mums gali būti pinigai, valdžios troškimas, malonumai, ar net asmeninė siela. Visa, kas tampa svarbiau už Dievą, yra stabas.

Šiame kontekste aiškėja Jėzaus žodžiai: „Kas myli tėvą ar motiną labiau negu mane, nevertas manęs.“ Jėzus nereikalauja mažiau mylėti šeimos, o tik primena pirmąjį Dievo įsakymą. Kai Dievas mūsų vertybių sistemoje užima aukščiausią vietą, žmogus išmoksta teisingiau mylėti savo artimuosius. Juk antruoju didžiuoju įsakymu Dievas sako: „Mylėk savo artimą, kaip patį save.“ Bažnyčios tėvas Augustinas paaiškina Jėzaus žodžius. „Dievas nėra konkurentas mūsų meilei artimiesiems, – rašo jis. – Kai Dievas mylimas labiausiai, visi kiti mylimi geriausiai.“

Toliau Jėzus sako: „Kas išsaugo savo gyvybę, tas ją praras.“ Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo prieštaravimas, nes kaip galima kartu išsaugoti ir prarasti, arba atvirkščiai? Tačiau Jėzus nekviečia niekinti savęs ar naikinti savo asmenybės. Jis tik sako, jog kas gyvena vien tik sau, nepatiria tikrosios gyvenimo prasmės. Gyvenimas, sutelktas vien į save, tampa siauras ir tuščias.

Žmogus gali sakyti: „Būsiu laimingas, kai uždirbsiu daugiau.“ Kai jis tai pasiekia, kurį laiką džiaugiasi, bet netrukus tas džiaugsmas išblėsta. Kitas gali sakyti: „Būsiu laimingas, kai mane visi įvertins.“ Jis sulaukia pripažinimo, bet vidinė tuštuma neišnyksta. Taip yra todėl, kad žmogaus širdis visada trokšta daugiau, nei ji gali pasiekti. Pinigai, sėkmė, malonumai, kitų dėmesys – jie geri, bet nėra pakankami. Jėzus kartą pasakė palyginimą apie žmogų, kuris prikrovė pilnus kluonus ir sakė: „Mano siela mano, turi daug gėrybių daugeliui metų. Ilsėkis, valgyk, gerk ir linksminkis.“ (Lk 12, 19) Tas žmogus galvojo tik apie save, savo gyvybės išsaugojimą, turtus pavertė savo stabu, kuriam lenkėsi, bet Dievas jam tarė: „Kvailuti! Dar šią naktį bus pareikalauta tavo gyvybės.“

Jėzus kviečia gyventi dovanojant save. Kai žmogus laikosi tokio požiūrio, kai jis meldžiasi už kitus, o ištikus bėdai padeda, jo meilė bręsta ir stiprėja. Kai kam gali atrodyti, kad jis praranda dalį savo gyvenimo, bet čia slypi evangelijos paradoksas. Žmogus, bandantis gyventi tik sau, galiausiai gauna mažiau gyvenimo, o tas, kuris dovanoja save, atranda gyvenimo prasmę, arba, cituojant Jėzų, „atranda gyvybę“. Kaip Dievas yra meilė, o meilė visada dovanoja save kitam, taip ir žmogus pilnatvę randa ne užsidarydamas savyje, bet nuoširdžiai dovanodamas save Dievui ir artimui. Bažnyčios tėvai buvo laimingi ne tada, kai daug turėjo, bet tada, kai daug mylėjo.

Šiame kontekste aiškėja Jėzaus žodžiai: „Aš atėjau nešti ne ramybės, o kalavijo“. Kalaviją reikia suprasti dvasine prasme, nes Jėzus visada atmetė smurtą. Petrui jis pasakė: „Kurie griebiasi kalavijo, nuo kalavijo ir žus.“ (Mt 26,52) Laiške Hebrajams paaiškinama, kad dvasinis kalavijas yra Dievo žodis, kuris teisia mūsų sumanymus ir mintis. „Dievo žodis yra gyvas, veiksmingas ir aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją; jis prasiskverbia iki sielos ir dvasios atšakos […].“ (Heb 4, 12). Pirmasis mūšio laukas yra ne visuomenė, o žmogaus širdis, – sakydavo Bažnyčios Tėvai. Vienoje širdyje gali gyventi troškimas sekti Dievą ir troškimas gyventi vien tik sau. Evangelija tada veikia kaip kalavijas ir verčia apsispręsti. Ji perskiria tam, kad apvalytų, žeidžia tam, kad išgydytų, sudrebina tam, kad suteiktų tikrąją ramybę.

Tad šiandien Jėzus mūsų klausia, kas mano gyvenime yra pirmoje vietoje arba aukščiausia vertybė? Kur ieškau savo saugumo ir laimės? O gal savo gyvenime turiu kokį nors stabą, kuriuo pasitikiu? Jėzus kviečia atpažinti tai, kas mus veda prie Dievo, ir tai, kas mus nuo jo tolina. Nes kiekvienas, kuris apsisprendžia sieloje pirmąją vietą skirti Dievui, suvokia, kad nieko nepraranda. Priešingai – jis atranda gyvenimo prasmę ir tą gyvybę, kurią gali duoti tik Viešpats. Todėl prašykime Viešpatį malonės nebijoti jo šventojo žodžio kalavijo, kuris prasiskverbia į mūsų sielas, kad jis jas apvalytų ir išgydytų. Tegul jis išlaisvina mūsų širdis tikrajai meilei Dievui ir artimui, kad rastume gyvenimo pilnatvę. Amen.