Šiandienos evangelijoje Jėzus džiaugiasi dviem dalykais. Pirma, kad Dievas paslėpė dieviškuosius slėpinius nuo išmintingųjų ir gudriųjų. Antra, kad jis apreiškė juos „mažutėliams“. Jis praneša, kad Dievo paslaptys pirmiausia atsiveria ne tiems, kurie pasitiki savo išmintimi, bet tiems, kurie turi nuolankią ir atvirą širdį. Todėl šiandien verta savęs paklausti: su kokia širdimi aš ateinu pas Dievą?

Išmintingieji ir gudrieji šiame kontekste yra tie, kurie mano, kad protu jie yra viršesni už Dievo išminties apreiškimą. Jėzaus laikais, tokie buvo Rašto aiškintojai ir fariziejai, kurie laikė save Mozės įstatymo sergėtojais. Jiems evangelija liko paslėpta, nes jie sąmoningai uždarė savo širdis ir protus nuo jos grožio. Šiandien – tai žmonės, kurie mano, kad žmogaus išmintis gali atsakyti į visus svarbiausius gyvenimo klausimus be Dievo, kurie savo mąstymą laiko galutiniu tiesos autoritetu ir nebeleidžia Dievui jų mokyti.

Žmogaus problema nėra pats išsilavinimas ar protas. Tarp Jėzaus mokinių buvo išsilavinusių žmonių, o Bažnyčia visada vertino mokslą ir protą. Bažnyčia suvaidino lemiamą vaidmenį kuriant pirmuosius Europos universitetus. Problema pasireiškia tada, kai žmogus mano, kad savo išmintimi jis yra viršesnis už Dievo tiesą. Dievo žinia jam yra paslėpta ne todėl, kad ji būtų pernelyg sudėtinga. Ji lieka paslėpta, nes širdis uždarytos dėl jos dvasinės puikybės. Kai žmogus sako „Aš jau viską žinau,“ nebelieka noro klausytis Dievo žodžio ir leisti jam keisti savo mąstymą.

Priešingybė tokiems žmonėms yra tie, kurie žino, kad prieš Dievą jie yra nuodėmingi ir nuolankiai pripažįsta savo ribotumą. Jie nelaiko savo proto galutiniu tiesos autoritetu, bet leidžia Dievo žodžiui juos mokyti. Todėl jiems atsiveria tai, kas lieka paslėpta išdidžiai širdžiai.

Neatsitiktinai Jėzus pradeda žodžiais: „Aš šlovinu tave, Tėve.“ Dievas pirmiausia yra Tėvas. Todėl „mažutėliai“ yra tie, kurie gyvena kaip mylimi dangiškojo Tėvo vaikai. Jie neateina pas Dievą kaip teisėjai, vertinantys jo žodį, bet kaip vaikai, kurie klausosi savo dangiškojo Tėvo balso ir pasitiki jo išmintimi. Tikintis žmogus ne visada supranta Dievo kelius, tačiau tiki, kad Dievas yra išmintingesnis už jį ir veda jį teisingu keliu.

Tad Dievas atsiskleidžia ne per puikybę. Jo negalima suvokti vien mokslo žiniomis ar „grynuoju“ protu. Dievas leidžia save pažinti tiems, kurie ateina pas jį su tikėjimu, malda ir nuolankumu. Jėzus šlovina Tėvą, kad paprasti žvejai, muitininkai ir nusidėjėliai priėmė Evangeliją, o daugelis fariziejų ir Rašto žinovų ją atmetė.

Toliau Jėzus sako, kad Dievą galima pažinti tik tada, kai jis pats save apreiškia per Sūnų. „Viskas man yra mano Tėvo atiduota; ir niekas nepažįsta Sūnaus, tik Tėvas, nei Tėvo niekas nepažįsta, tik Sūnus ir kam Sūnus panorės apreikšti.“ Tikrasis dangiškojo Tėvo pažinimas ateina per Jėzų Kristų. Žmogus savo protu gali daug ką suvokti apie Dievą: kad jis egzistuoja, kad yra Kūrėjas, kad pasaulyje regimas jo tvarkos grožis. Tačiau Dievo kaip Tėvo, jo meilės, gailestingumo ir išganymo plano per Jėzaus kryžių žmogus negali pažinti vien savo proto galiomis. Tam reikia jo Sūnaus apreiškimo, nes tikrąjį Dievo veidą žmonėms atskleidžia jo Sūnus Jėzus Kristus. Kas jį pažįsta, tas pažįsta Tėvą, nes Sūnus jiems apreiškia Tėvą. Todėl „mažutėliai“ pažįsta Dievą ne todėl, kad yra protingesni už kitus, o todėl, kad atveria širdį tiesai, kurią jiems apreiškia Jėzus Kristus.

„Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu! – sako Jėzus. – Imkite ant savo pečių mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies.“

Kiekvienas žmogus neša savo gyvenime naštą. Tai gali būti kaltės jausmas dėl nuodėmių, santykių žaizdos, nerimas dėl ateities, įvairūs nusivylimai. Jėzus kviečia atnešti šią naštą pas jį su malda, o ne slėpti savyje. Tikėjimo gyvenimas prasideda tada, kai žmogus nustoja apsimesti stiprus ir leidžia Dievui paliesti jo silpnumą.

Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti keista, kad pavargusiam ir prislėgtam žmogui Jėzus siūlo ne poilsį bet jungą. Sakydamas „Imkite mano jungą“ jis pavartoja metaforą iš anų laikų žemdirbystės, kai laukai buvo ariami dviem jaučiais sujungtais vienu jungu. Tai alegorija, reiškianti, kad per krikštą ir tikėjimą tikintysis yra sujungtas su pačiu Kristumi. Sunkiausią gyvenimo dalį neša Dievo Sūnus, o mokinys eina šalia jo. „Mano jungas švelnus, mano našta lengva“, – sako jis. Jo jungas ne apsunkina, o išlaisvina, nes žmogus savo naštos nebeneša vienas.

Jėzaus jungas yra evangelija, meilės įsakymas, priklausymas jo Bažnyčiai. Praktiškai jo jungą paimame tikėdami juo ir pasitikėdami jo pažadais, klausydamiesi jo žodžio ir leisdami jam keisti mūsų mąstymą. Jo jungą priimame vykdydami meilės įsakymą santykiuose su artimu, gyvendami sakramentinį gyvenimą, priimdami Dievo valią, net kai ji reikalauja aukos ar kantrybės. „Imkite mano jungą ant savęs“ reiškia „susivienykite su manimi per tikėjimą“. Jo jungas nėra daiktas ar pareiga, o gyvenimas bendrystėje su juo. „Aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą.“

Tad šiandienos evangelijos centre šiandien yra pats Jėzus Kristus. Jis vienintelis apreiškia dangiškąjį Tėvą ir kviečia pavargusį žmogų ateiti pas jį. Todėl būkime ne išmintingi savo akyse, bet nuolankūs Dievo akivaizdoje. Ateikime pas Kristų su mažutėlio širdimi, kuri pasitiki dangiškuoju Tėvu. Tik eidami su Jėzumi ir nešdami jo jungą rasime tai, ko taip ilgisi kiekvieno žmogaus širdis – ramybę, bendrystę su Dievu, gyvenimo prasmę ir amžinąją atgaivą. Amen.