Girdėtieji apaštalo Pauliaus žodžiai yra gilus tikėjimo išpažinimas ypač tada, kai susiduriame su mirties tikrove, atsisveikiname su artimais žmonėmis ar stovime prie jų kapų. Jie skelbia, kad žmogaus gyvenimas nesibaigia ties kapu – nėra apribotas gimimo ir mirties valandomis, bet yra Viešpaties rankose.

„Nė vienas iš mūsų negyvena sau“. Apaštalas šiais žodžiais išreiškia vieną svarbiausių krikščioniškojo tikėjimo tiesų: žmogus nepriklauso vien tik sau. Šiandien dažnai girdime, kad svarbiausia yra gyventi dėl savęs: siekti asmeninės sėkmės, realizuoti savo svajones, tenkinti savo poreikius. Tačiau gyvenimas nėra vien žmogaus nuosavybė, kurią jis valdo savo nuožiūra. Jis yra Dievo dovana, kylanti iš Kūrėjo ir jo meilės. Tik tada, kai gyvenimo centre yra Viešpats, žmogus atranda tikrąją savo gyvenimo prasmę. Atsiskyręs nuo Dievo jis gali egzistuoti, bet negali pasiekti tos pilnatvės, kuriai buvo sukurtas.

„Ir nė vienas sau nemiršta“. Šiais žodžiais apaštalas atveria ne mažiau gilią prasmę. Jis primena, kad mirtis nėra vien biologinis įvykis. Kaip žmogaus gyvenimas priklauso Dievui, taip ir jo mirtis vyksta Dievo akivaizdoje. Žmogus sau nemiršta, nes ir mirties valandą jis lieka Viešpaties rankose, todėl Kristų tikinčiam žmogui mirtis nėra atsiskyrimas nuo Dievo, bet perėjimas jo akivaizdon. Ji yra slenkstis iš šio laikinojo pasaulio į amžinybę, perėjimas iš tikėjimo į regėjimą, iš žemiškos piligrimystės į susitikimą su Viešpačiu. Todėl krikščioniškas tikėjimas į mirtį žvelgia kitaip negu pasaulis, kuriam mirtis dažnai suvokiama kaip galutinis gyvenimo taškas ir neišvengiama pabaiga.

Tačiau apaštalas Paulius nesustoja ties teiginiu, kad gyvenimas ir mirtis priklauso Dievui. Jis atskleidžia, ką ši tiesa reiškia tikinčiajam: „Ar gyvename, Viešpačiui gyvename, ar mirštame, Viešpačiui mirštame.“

Tai centrinė apmąstomų žodžių mintis. Krikščioniškos vilties pagrindas yra Kristus. Sakydamas: „esame Viešpaties“, Paulius primena, kad nuo krikšto valandos priklausome Kristui. Jis savo krauju mus atpirko iš nuodėmės valdžios ir savo prisikėlimu atvėrė kelią į amžinąjį gyvenimą.

„Taigi ar gyvename, ar mirštame, – esame Viešpaties“, – pabrėžia apaštalas. Tai paguodos ir vilties žinia. Ji skelbia, kad tikintysis nėra paliekamas vienas nei savo džiaugsmuose, nei kančiose, nei paskutinėje gyvenimo valandoje. Jei gyvename su Viešpačiu, jei ateiname į bažnyčią, kur mūsų tikėjimą stiprina jo žodis ir sakramentas, neliekame vieni gyvenimo kelyje, nesame palikti vieni silpnume bei ligose ir nesame apleisti mirties valandą, nes ar gyvename, ar mirštame esame Viešpaties.

Ši paguoda kyla iš to, kad mūsų gyvenimo ir mirties Viešpats yra Kristus, kuris mus myli ir už mus numirė bei prisikėlė. Todėl ši žinia, nukreipia į tai, kas pasakyta paskutinėje mūsų apmąstymo eilutėje: „Juk tam Kristus numirė ir atgijo, kad būtų ir mirusiųjų, ir gyvųjų Viešpats.“

Šie žodžiai yra krikščioniškos vilties pagrindas. Mes esame Viešpaties ne todėl, kad mūsų tikėjimas būtų pakankamai stiprus ar mūsų gyvenimas tinkamas jo akyse. Mes esame Viešpaties todėl, kad Kristus dėl mūsų numirė ir prisikėlė. Jis yra mūsų Viešpats, nes ant kryžiaus savo mirtimi atpirko mūsų nuodėmes ir išgelbėjo iš amžinosios mirties.  Velykų rytą jis nugalėjo mirtį ir parodė, kad ne jai priklauso paskutinis žodis. Jėzus yra mūsų, jį tikinčių žmonių, Viešpats, kuris su mumis yra ne tik šiame gyvenime, bet ir po mirties, kai gyvensime su juo amžinybėje, nes jo rankose yra visa valdžią danguje ir žemėje.

Tad Jėzus Kristus yra gyvųjų ir mirusiųjų Viešpats. Jis yra maloningas Viešpats visų jį tikinčių žmonių, kurie dabar gyvena tikėjimu ir kurie jau yra perėję mirties slenkstį. Todėl kartu su apaštalu Pauliumi mes išpažįstame, kad žmogaus gyvenimas nesibaigia kapu. Mūsų gyvenimas priklauso Kristui, kuris mirė ir prisikėlė, kad būtų mūsų – ir gyvųjų ir mirusiųjų Viešpats. Nuo krikšto valandos iki paskutinio gyvenimo atodūsio tikintis žmogus yra jo maloningose rankose. Todėl ir gyvenimo džiaugsmuose, ir netekties valandose kartu su Bažnyčia galime kartoti apaštalo žodžius: „Ar gyvename, ar mirštame – esame Viešpaties“. Nes mūsų Viešpats yra ne miręs, bet prisikėlęs Kristus, kuris savo žmones ves per mirtį į amžinojo gyvenimo pilnatvę. Amen.