Jėzaus palyginimas apie kviečius ir rauges paliečia vieną didžiausių žmogaus gyvenimo paslapčių – kodėl Dievo sukurtame pasaulyje kartu egzistuoja gėris ir blogis. Jame kalbama apie blogio kilmę ir atsakoma, kodėl net Bažnyčioje randame veidmainystės, klaidų ir nuodėmės. Palyginimu Jėzus kviečia mus likti ištikimais Dievui, tvirtai laikytis jo žodžio, kovoti su blogiu tiesa ir meile, ir pasitikėti Dievo teisingumu.

Mokiniai ne iš karto suprato šį palyginimą, todėl paprašė paties Jėzaus tai paaiškinti. Jėzus atsakė, kad laukas – tai pasaulis, kuriame egzistuoja dvi karalystės. Dievo karalystė auga pasaulyje, kuriame kartu veikia ir velnias. Sėjėjas – tai Dievo Sūnus, kuris nenustoja sėti sėklos per evangelijos skelbimą ir sakramentus. Per šias malonės priemones Kristus kuria žmonių širdyse tikėjimą. Gera sėkla yra tikintieji, kurie priima jo žodį. Jėzus juos vadina Dievo karalystės vaikais. Raugės yra velnio darbas, kuris ir yra tas priešas. Jis sėja naktį blogą sėklą net bažnyčioje, kai toji yra apsnūdusi. Tarnai – tai ganytojai ir visi tikintieji, kurie lieka ištikimi Dievo Sūnui. Pjūtis – tai Kristaus sugrįžimas ir Dievo teismas, kuris per angelus atskirs tikinčiuosius nuo veidmainių. Kviečių kluonas simbolizuoja amžinąją Dievo karalystę. Ten bus surinkti visi Kristui ištikimieji. Jie geri ne todėl, kad save tokiais padarė, bet todėl, kad per tikėjimą priklauso Kristui.

Palyginimas nėra vien pasakojimas apie gerus ir blogus žmones. Tai pasakojimas apie dvi karalystes. Viena jų yra Dievo karalystė, kurioje veikia Šventoji Dvasia per skelbiamą Dievo žodį ir sakramentus. Tai Bažnyčia. Per evangeliją ir sakramentus Šventoji Dvasia žmonėse įtvirtina tikrą tikėjimą ir kuria savo tautą. Tikėjimas nėra žmogaus nuopelnas. Tai Dievo dovana, todėl krikščionis gyvena ne savo jėgomis, bet iš nuolat sėjamos Dievo žodžio sėklos. Tuo Jėzus parodo, kaip svarbu kiekvieną sekmadienį ateiti į bažnyčią išgirsti evangeliją ir priimti Altoriaus sakramentą. Kita yra pasaulio karalystė, kurioje daug melo ir veidmainystės. Jos abi egzistuoja iki Kristaus sugrįžimo.

Tačiau Dievo sukurtame lauke veikia ir šėtonas. Jis nekuria gėrio, o tik įneša nuodėmę ir sumaištį. Dievo karalystė auga pasaulyje, kuriame savo darbą atlieka šis puolęs angelas. Tuo Jėzus paaiškina, kodėl krikščionys nuolat susiduria su blogiu. Velnio darbas pasireiškia tuo, kad jis sėja „rauges“ – visa, kas priešinasi Dievo valiai ir trukdo augti tikėjimui. Jo sėjos laukas yra ne tik pasaulio karalystė, bet ir Bažnyčia. Tam, kad suklaidinti tikinčiuosius šėtonas gali mėgdžioti Dievo darbą. Neveltui raugės, kurias jis sėja, yra labai panašios į kviečius. Šėtonas kursto žmonėse netikėjimą, abejones Dievo pažadais, skleidžia klaidingą mokymą, veidmainystę, susiskaldymus. Jo tikslas – ne tiek atvirai kovoti su Dievu, kiek nepastebimai iškreipti tiesą, kad žmogus nutoltų nuo Kristaus.

Kadangi pradžioje rauges sunku atskirti nuo kviečių, Jėzus ragina Bažnyčią likti budria. Jis primena, kad šėtonas sėklą joje sėja žmonėms bemiegant. Kadangi jis mėgdžioja Dievo darbą, didžiausias pavojus yra skleidžiamas melas, kuris gali būti panašus į tiesą. Skirtumas paaiškėja tik, kai želmuo išauga.

Palyginimu Kristus kalba apie jo darbo lauką – Bažnyčią. Sužinoję, kad blogą sėklą naktį pasėjo priešas, tarnai norėjo išrauti rauges. Vis dėlto šeimininkas to daryti neleido. „Ne, – tarė jis, – kad kartais, ravėdami rauges, neišrautumėte su jomis ir kviečių. Palikite abejus augti iki pjūties.“

Jėzus neleidžia savo jėgomis „išgryninti“ bažnyčią, ją suburti vien tik iš šventųjų. Juk žmogus negali pilnumoje atskirti, kas yra „kvietys“, o kas – „raugė“. Tik Dievas žvelgia į širdį. Norėdami išrauti rauges, tarnai išmindžios ir kviečius arba su jomis ir juos išraus. Skubotas teismas gali atstumti ir tikrus tikinčiuosius, todėl Dievas teismą priskiria jam pačiam, kuris vienintelis yra teisingasis Teisėjas. Šeimininkas tarnams nurodo palikti lauką iki pjūties dienos. Tada Kristus per angelus atskirs kviečius nuo raugių.

Tuo Jėzus atskleidžia Dievas kantrybę. Jo gailestingumas yra tūkstantį kartų didesnis už jo baudžiančią ranką. Jis suteikia žmogui laiko atsiversti, keistis, augti tikėjime. Tas, kuris šiandien atrodo yra toli nuo Dievo, rytoj gali tapti ištikimu Kristaus mokiniu. Tuo Jėzus parodo, kad galutinė pergalė priklauso ne priešui, bet jam ir jo karalystei.

Palyginimu Kristus kviečia mus ne ieškoti „raugių“ kituose, bet leisti Dievo žodžiui veikti mūsų gyvenime. Kristus ir šiandien sėja gerą sėklą – jo Evangelijos žodį. Kadangi tikėjimas nėra vienkartinis įvykis, jis nuolat turi būti maitinamas Evangelijos žodžiu ir sakramentu. Palyginimu Kristus kelia klausimą, kaip dažnai aš ateinu į Dievo namus išgirsti jo žodį ir priimti sakramentą?

Priešas pasėjo rauges žmonėms miegant. Velnias šalia mūsų veikia ne triukšmingai, bet tyliai – per abejingumą, melą, klaidingą mokymą. Tad palyginimu Jėzus klausia, ar aš pats nesu apsnūdęs? Jėzus taip pat perspėjo, kad iki pasaulio pabaigos kviečiai ir raugės augs kartu. Todėl neturėtume nusivilti ar prarasti tikėjimo matydami blogį pasaulyje ar negerovių Bažnyčioje. Tai ne Evangelijos trūkumas, bet priešo veikimas. Užuot puldami į nusivylimą, turime dar tvirčiau laikytis Kristaus.

Jėzus mus taip pat moko nuolankumo, kviečia neskubėti teisti kitų. Mes nematome žmogaus širdies ir negalime galutinai nuspręsti, kas priklauso Dievui. Jėzus verčiau mus moko gyventi kasdiene atgaila: savyje marinti puikybę ir ydas, ir kasdien keltis nauju žmogumi, tai yra per atgailą ir atsivertimą eiti šventėjimo keliu.

Palyginimą Jėzus baigia žodžiais: „Teisieji spindės kaip saulė savo Tėvo karalystėje.“ Tai vienas gražiausių Evangelijos pažadų. Tai bus galutinis išteisinimo per Kristų vaisius. Teisieji spindės ne todėl, kad patys savo darbais tapo teisūs, bet Kristaus nuopelnais ir tikėjimu priimta jo malone. Paskutinę dieną jie bus visiškai išlaisvinti iš nuodėmės ir mirties. Jų šlovė bus Kristaus gailestingumo dovana. „Spindėjimas Tėvo karalystėje“ reiškia amžiną bendrystę su Dievu – naują kūriniją ir nesibaigiantį džiaugsmą Trejybės Dievo artumoje per Jėzų Kristų. Amen.