Birželio mėnesio pirmąjį sekmadienį Bažnyčia švenčia Tėvo dieną. Apmąstome tėvo pašaukimą šeimoje, krikščioniškoje bendruomenėje ir visuomenėje. Bažnyčia Dievo žodžio šviesoje aptaria tuos džiaugsmus ir iššūkius, su kuriais susiduria tėvystė šiandieniniame pasaulyje. Šiandien mes taip pat apmąstome mūsų nuostabiausio Tėvo – dangiškojo Tėvo meilę, kuris mus sukūrė, savo apvaizda globoja, saugo nuo viso pikto. Jis tai daro ne dėl mūsų nuopelnų, ne todėl, kad esame geri, o tik iš savo dieviškos meilės ir malonės.

Tėvo diena yra ypatinga. Ji pirmiausia ragina parodyti dėkingumą ir meilę tėčiams, kurie mus augino, visokeriopai rėmė, siekė, kad taptume dorais žmonėmis. Tėvas ir motina yra svarbiausios asmenybės mūsų gyvenime. Juk neveltui Dievas tėvystei skiria vieną iš dešimties įsakymų, liepdamas mylėti tėvus, juos gerbti ir branginti. „Gerbk savo tėvą ir motiną, kad ilgai gyventum žemėje, kurią Viešpats, tavo Dievas, tau duoda.“

Biblijoje yra daug pagirtinų ir pamokančių tėvo pavyzdžių. Jais Dievas parodo kilnų tėvystės pašaukimą, atsakomybę, atskleidžia džiaugsmus ir iššūkius, kuriuos patiria tėvai šiame kelyje.

Adomas atstovauja pirmąjį tėvą, kurį Dievas sukūrė pagal savo paveikslą. Jame atsispindi tėvo pergyvenimai netekus sūnaus Abelio, pergyvenimai dėl kito sūnaus nuodėmės.

Nojuje regime tikinčio tėvo pavyzdį, jo tvirtą pasitikėjimą Dievo žodžiu. Kai visas pasaulis nutolo nuo Dievo, Nojus jam liko ištikimas. „Iš šios kartos tik tave vieną radau teisų savo akivaizdoje.“ Dievas išgelbėjo Nojaus šeimą.

Paklusnumą ir meilę Dievui regime Abraome, kurį Dievas vadina „daugelio tautų tėvu“. Suteikdamas jam šį vardą, Viešpats parodo, kad tėvystės pašaukimas yra garbingas. Per Abraomą Dievas mums davė pažadą atsiųsti į šį pasaulį Sūnų, kuris paaukos save mūsų nuodėmių atpirkimui.

Romaus tėvo pavyzdys yra Jokūbas. Kai 11 jo sūnų padarė didžiulę nuodėmę – pardavė brolį į vergovę, ir, kai Juozapas Egipte išgelbėjo juos nuo bado, Jokūbas prašė Juozapo atleisti nusikaltimą broliams. Jame atsispindi tėvo troškimas, kad po jo mirties vaikai nesipyktų, išliktų santarvėje, o, padarius nuodėmę, atleistų vieni kitiems.

Jobas – didelio tikėjimo tėvas. Jis liko ištikimas Dievui, net kai neteko vaikų, turtų, kai vienas silpo ligose. Tačiau Dievas neleido jam palūžti gyvenimo netektyse, o bėdoms nuslinkus jį palaimino dar 10–čia vaikų.

Teisusis Juozapas – Marijos vyras. Jis nebuvo Jėzaus biologinis tėvas, nes amžinasis Dievo Sūnus, kuriam gimus buvo duotas vardas Jėzus, Marijoje priėmė kūną Šventosios Dvasios veikimu. Tačiau Juozapas Dievo sprendimu ėjo Jėzaus tėvo pareigas. Jis galvojo ne apie save, o sutelkė dėmesį į Jėzaus ir Marijos gyvenimą. Jis gelbėjo Jėzų nuo Erodo, vedėsi jį į šventyklą. Tai darbštaus ir nuolankaus žmogaus, kuris pasitiki Dievu, pavyzdys.

Tačiau svarbiausias iš visų yra dangiškasis Tėvas. Jis yra mūsų Kūrėjas, kuris žino, kas mums svarbiausia, mus saugo ir rūpinasi. Jis mus taip myli, kad mūsų išgelbėjimui siuntė savo vienatinį Sūnų į pasaulį atpirkti mūsų ir viso pasaulio nuodėmes. Jėzus praneša, kad Dievas yra ne tik jo, bet ir visų mūsų Tėvas ir ragina šiuo vardu kreiptis maldoje.

Apaštalas Paulius sako: „Dievas atsiuntė į mūsų širdis savo Sūnaus Dvasią, kuri šaukia: „Aba, Tėve!“ („Aba“ senovės aramėjų kalboje reiškia tėvą). Jis kalba apie įsūnystės dvasią, per kurią Dievas yra mūsų Tėvas, ir pabrėžia, kad tai Šventoji Dvasia, kuri skatina mus maldoje Dievui sakyti „Tėve“.

Iki Kristaus žmonės nevadino Dievo Tėvu. Žmogus apie jį mąstė kaip apie griežtą ir teisingą Teisėją, todėl, lyg nusikaltėlis, slapstėsi, bėgo nuo jo veido ir teisingumo. Senajame Testamente žmonės į jį kreipėsi įvairiais vardais: Dieve, Viešpatie, Adonai, Elohim. Sustingusios lūpos ir iš baimės apmirusi širdis nedrįso Dievo vadinti Tėvu. Bet Jėzus praneša, kad Dievas yra mūsų Tėvas. Jis mums leidžia vadinti jį šiuo vardu, primindamas, kad nebesame vergai, svetimi ar ateiviai, bet, per tikėjimą ir krikštą, jo vaikai. „Tu jau nebe vergas, bet įsūnis, o jeigu įsūnis, tai Dievo valia esi ir paveldėtojas“ – sako apaštalas Paulius. „Žiūrėkite, kokia meile apdovanojo mus Tėvas: mes vadinamės Dievo vaikai ir jais esame!“ (1 Jn 3, 1), – antrina apaštalas Jonas.

Kokiu nuopelnu mes gavome šią įsūnystės Dvasią? Ne mūsų nuopelnu, o Kristaus! Savo kryžiaus mirtimi jis nuėmė nuo mūsų prakeiksmą, tai yra, nuodėmę ir amžinąją mirtį. Jis atpirko mus nuo Dievo įstatymo kaltinimų ir bausmės, išteisina tikėjimu, padovanoja savo teisumą, palaimą ir amžinąjį gyvenimą. Su įsūnystės dovana mes gavome Šventąją Dvasią, kurią Dievas siunčia į mūsų širdis per jo žodį. Tik jos dėka mes galime ištarti: „Aba, Tėve!“ Kai ji lanko mūsų širdis grynai skelbiamu Dievo žodžiu, ji daro jas tyras, atnaujina mūsų dvasią (Ps 51, 10).

Įsūnystė, kurios dėka Dievui sakome „Tėve“ nepasiekiama žmogiškomis jėgomis, neįgyjama dvasiniais pratimais ar pastangomis. Ji pasiekiama tik per Kristų, kuris mus išvadavo iš vergystės dvasios. Jo dėka mes tapome Dievo vaikai – jo sūnūs ir dukterys, o jei esame vaikai, tai ir paveldėtojai – amžinojo gyvenimo paveldėtojai kartu su Kristumi. Pati Šventoji Dvasia tada mūsų širdies gelmėse už mus šaukia: „Aba, Tėve“. Šis žodis tampa ne retoriška fraze, o Dievo Dvasios atodūsiai mūsų širdyse.

Tad šią dieną mes skiriame mūsų tėvams. Dėkojame jiems už jų meilę ir pasiaukojimą, už dvasines ir žemiškas gėrybes, kurias per juos gavome. Tepalaimina Dievas šiandien kiekvieną tėvą ir kiekvieną senelį, tesuteikia jiems stiprybės ir išminties atsakingame tėvystės pašaukime. Tačiau labiausiai šiandien mes pagerbiame mūsų dangiškąjį Tėvą. Mes dėkojame jam, kad jis siuntė mums Gelbėtoją, savo amžinąjį Sūnų, kurio dėka tapome dangiškojo Tėvo vaikai ir amžinojo gyvenimo paveldėtojai. Amen.