Bažnyčia šiandien švenčia Sekmines – ypatingą dieną, kurioje Jėzus ant apaštalų galingu būdu išliejo Šventąją Dvasią. Iki tol bijoję skelbti Jėzų, dabar apaštalai tapo bebaimiai jo evangelijos skelbėjai. Jie ėmė liudyti mūsų išgelbėjimo darbą per nuodėmių atleidimą, kurį Jėzus užtarnavo savo mirtimi ir prisikėlimu. Sekminių dieną pasikrikštijo trys tūkstančiai žmonių, kurie tapo pirmąja Krikščionių bažnyčia. Tad sveikinu jus, mieli tikintieji, su šia trečia didžiąja Bažnyčios švente. Sekminės – tai jūsų dvasinės motinos Bažnyčios, gimimo diena.

Sekminėmis Jėzus užbaigė mūsų išgelbėjimo darbą, kurį jam pavedė dangiškasis Tėvas. Jis gimė žmogumi, savo mokymu apreiškė mums Dievo maloningą valią, savo kryžiumi jis užmokėjo už mūsų nuodėmes ir atpirko mus iš amžino pasmerkimo. Prisikėlimu jis parodė, kad vėl yra gyvas ir kad mes, jo atpirkta tauta, gyvensime amžinai. Įžengdamas į dangų jis perdavė jo žinios skelbimą apaštalams. Sekminėmis jis atsiuntė jiems Šventąją Dvasią ir įkūrė Šventąją Bažnyčią žemėje.

Prieš įžengdamas į dangų Jėzus paliepė apaštalams likti Jeruzalėje, kol ant jų nužengs Šventoji Dvasia. „Jonas krikštijo vandeniu, o jūs po kelių dienų būsite pakrikštyti Šventąja Dvasia.“ Jis pažadėjo jiems atsiųsti Dievo Dvasią, kuri įves juos į visą tiesą. „Ji nekalbės iš savęs, bet kalbės, ką išgirs, ir praneš, kas dar turi įvykti. Ji pašlovins mane, nes ims iš to, kas mano, ir jums tai paskelbs.“

Šventoji Dvasia nužengė ant apaštalų regimu būdu. Jiems besimeldžiant iš dangaus staiga pasigirdo lyg stipraus vėjo ošimas ir pripildė tuos namus. Tada virš apaštalų pasirodė tarytum ugnies liežuviai, kurie nusileido ant kiekvieno iš jų. Jėzaus mokiniai tapo pilni Šventosios Dvasios, ir kiekvienas prabilo kita kalba, kokią jiems suteikė Dievo Dvasia.

Sekminės buvo Senojo testamento šventė, kurioje žmonės dėkojo už pirmąjį derlių, o vėliau už Dievo Įstatymą, kurį jis davė per Mozę. Kai mes vykdome Viešpaties Įstatymą, būname maloningose Dievo rankose. 10 Dievo įsakymų mes turėtume vykdyti ne iš baimės, o iš meilės Dievui. „Mėgaujuosi tavo įsakymais, nes juos myliu. Gerbiu ir myliu tavo įsakymus, ­ gilinuosi į tavo įstatus“, – sako psalmistas.

Pagal Mozės įstatymą Sekmines žydai turėjo švęsti Jeruzalėje. Štai kodėl „Jeruzalėje buvo žydų, pamaldžių žmonių iš visų tautų po dangumi.“ Gyvenę tautose nuo Arabų pusiasalio iki dabartinės Indijos, aplink Viduržemio jūrą iki Romos ir Afrikos pusėje net iki Libijos, jie nebekalbėjo hebrajų kalba. Net Izraelyje žmonės kalbėjo ne hebrajų, o aramėjų kalba. Todėl tie žmonės liko nustebę, kai išgirdo apaštalus skelbiant Kristų jų dabartinėmis kalbomis. „Lyg nesavi ir nustėrę, jie klausinėjo: ‚Argi va šitie kalbantys nėra galilėjiečiai? Tai kaipgi mes kiekvienas juos girdime savo gimtąja kalba?!‘“ Bet kai kurie manė, kad jie yra prisigėrę jauno vyno.

Tada Petras atsistojo ir pasakė savo pirmąjį pamokslą. Jame jis paaiškino, kas įvyko tą dieną. Jis liudijo žmonėms Jėzų, jo kryžių ir jo prisikėlimą. „Dievo dešinės išaukštintas, jis gavo iš Tėvo Šventosios Dvasios pažadą ir ją dabar išliejo. Jūs tai matote ir girdite“, – skelbė jis.

Apaštalas Paulius sako, kad „tikėjimas ­ iš klausymo, o klausymas ­ kai skelbiamas Kristaus žodis.“ Kai mums yra skelbiamas grynas Dievo žodis, su juo veikia Šventoji Dvasia. Ji yra Dievo dvelksmas, jo alsavimas, kuris per mūsų ausis pasiekia protą ir širdį. Jėzus sako, kad Dievo Dvasia yra lyg tylus vėjo ošimas, kuris per Dievo žodį lanko mūsų sielas. Ji mus pašaukia, savo dovanomis apšviečia, pašventina. Tik jos dėka mes tikime į Dievą, nes tikėjimas – Dievo dovana.

Taigi toji minia, kuri girdėjo apaštalų žodžius ir Petro pamokslą, buvo paliesta Šventosios Dvasios dvelksmo. „Tie žodžiai verte vėrė jų širdis“, – rašo evangelistas. Ne ir tie skeptikai, kurie manė, kad apaštalai buvo paragavę jauno vyno, dabar įkvėpti Dievo Dvasios klausė: „Ką mums daryti broliai?“ Petras atsakė: „Atsiverskite, ir kiekvienas tepasikrikštija vardan Jėzaus Kristaus, kad būtų atleistos jums nuodėmės; tada gausite Šventosios Dvasios dovaną.“ Tą dieną apaštalai pakrikštijo tris tūkstančius žmonių. Tie ėmė skelbti apie išganymą per Jėzų Kristų draugams ir šeimos nariams, artimiems ir tolimiems, kviesti visus į krikščionių Bažnyčią. Nauji katechumenai buvo pamokyti ir pakrikštyti. Krikščionių bažnyčia augo. Išganinga Dievo malonė per Jėzų pasiekė visas tautas.

Šiandien Šventoji Dvasia ant mūsų nužengia ne tokiu ypatingu būdu. Ji nusileidžia ant mūsų ne ugnies liežuviais ar karvelio pavidalu, kaip ant Jėzaus jo krikšto metu. Ji lanko mus sakramentiškai. Ji alsuoja mūsų širdims, kai girdime skelbiamą Kristaus žodį. Ji mus aplankė per Krikšto vandenį, kuriame Dievas mus atgimdė ir padovanojo išgelbėjimo pažadą. „Jis mums dosniai išliejo tos Dvasios per mūsų Gelbėtoją Jėzų Kristų … Šventosios Dvasios atgimdančiu ir atnaujinančiu nuplovimu“, – sako apaštalas Paulius. Dievo Dvasia mus aplanko Altoriaus sakramente. Ne ugnimi ir ne vėju šiandien ji pas mus ateina, bet per regimus ženklus – Krikšto vandenį ir Kristaus kūną bei kraują Sakramento duonoje ir taurėje.

Tad šiandien dėkojame Jėzui, kad jis siuntė Šventąją Dvasią ir įsteigė krikščionių Bažnyčią – mūsų dvasinę motiną. Krikščionims Sekminės tapo pirmojo Dievo derliaus diena. Kviečio grūdas, kuris Didįjį Penktadienį nuimtas nuo kryžiaus buvo pasėtas į dirvą, prisikėlė ir atnešė daug vaisiaus. Tokia buvo pagrindinė Petro pamokslo žinia. Priminęs žmonėms apie pranašo Joelio pranašystę, jis visą dėmesį sutelkė į Jėzų, jo nukryžiavimą ir prisikėlimą. Apaštalas parodo, kad krikščioniškos žinios turinys visada turi būti mūsų Gelbėtojas Jėzus Kristus.

Teveria šie Petro žodžiai ir mūsų sielas, kaip jie verte vėrė Jeruzalės klausytojų širdis. Teošia Šventoji Dvasia lyg ramus vėjas mūsų sieloms kartu su Jėzaus žodžiais. Teprimena ji mums nuodėmę ir tegydo mus švelniu atgailos skausmu. Tesuteikia ji mums tvirto pasitikėjimo Viešpačiu ir gyvos vilties. Amen.