Evangelijoje paminėto apsėsto žmogaus namai buvo mieste, bet juose jis negyveno. Jį taip kankino demonai, kad jis net neteko dalies žmogiškų savybių. Savo išvaizda ir įpročiais jis priminė gyvulį – seniai nedėvėjo rūbų, pasitraukė iš miesto, gyveno kapinėse. Kai demonai sugriebdavo jį savo gniaužtais, pastangos sulaikyti jį buvo bergždžios. Žmonės surakindavo jo kojas grandinėmis, jį supančiodavo, tačiau apsėstasis turėjo tokią jėgą, kad sutraukydavo pančius ir demonų varomas pabėgdavo į dykumą.

Šėtonas jį taip užvaldė, kad jis net prarado savo tapatybę. Jis nebežinojo nei kas jis yra, nei galėjo protingai kalbėti. Su juo buvo sunku susišnekėti, nes, kai jis atverdavo burną, jo lūpomis dažnai imdavo kalbėti demonai. Savo sielos viduje jis tikriausiai dūsavo ir verkė, bet jo burna piktžodžiaudavo velnias.

Šis evangelijos pasakojimas aiškiai parodo, kad šėtonas egzistuoja. Nors šiame pasaulyje dažnai neigiamas šis faktas, šėtonas tikrai gali aplankyti žmogų ir jį kankinti. Tačiau tokių atvejų yra nedaug. Todėl mes, krikščionys, neturėtume lengvabūdiškai apie tai spręsti, nes žmogų gali varginti ligos ir kitos bėdos. Geriau tokius dvasinius klausimus spręsti kunigams, kurie apie tai yra pamokyti.

Kaip ten bebūtų, šėtonas negali lengvai užsėsti ant tikinčio žmogaus, nes Krikšto galia jame veikia visą gyvenimą. Katekizmas praneša, kad Krikštas savo veikimu teikia nuodėmių atleidimą, gelbsti nuo šėtono galios ir mirties, ir dovanoja amžinąjį išgelbėjimą tikintiems į Dievą. Tikinčio žmogaus nenugalės jokie prieš jį nukreipti burtai, kerai ir šėtono klastos, nes jo tvirčiausia apsaugos pilis yra Dievas. Tokį žmogų saugo Viešpats savo sparnų apsuptyje, jį gina jo dešinė. Todėl apaštalas Paulius mus ragina: „Apsiginkluokite visais Dievo ginklais, kad galėtumėte išsilaikyti prieš velnio klastas. … Visais atvejais pasiimkite tikėjimo skydą, su kuriuo užgesinsite visas ugningas piktojo strėles.“

Kaip įeina demonas į žmogų? Žmogus pats jam kokiu tai būdu atveria save. Tai gali būti pavydas, neapykantos laikymas, negebėjimas atleisti, žalingi įpročiai – narkotikai ar besaikis alkoholio vartojimas, okultiniai dalykai – būrimas, kerėjimai, ateities spėjimas ir kitos nuodėmės.

Jei žmogus pasineria į tokius dalykus, jį gali imti varginti demonai. Ištikus tokio pobūdžio dvasinėms bėdoms, jis turi pirmiausia bažnyčioje išpažinti savo nuodėmes ir prašyti Jėzaus pagalbos. Jis turi prisiminti, kad ant kryžiaus Jėzus paaukojo save ir dėl jo. Jėzus mirė už mus visus. Savo krauju jis ištrynė mūsų nuodėmių skolą, išlaisvino mus iš kalčių ir sugrąžino mums amžinąjį gyvenimą. „Išteisinti tikėjimu, gyvename taikoje su Dievu per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, – sako apaštalas Paulius, – per kurį tikėjimu pasiekiame tą malonę, kurioje stovime ir didžiuojamės Dievo šlovės viltimi.“

Jėzui išlipus iš valties tas demonų apsėstasis atbėgo pas Jėzų ir elgėsi taip, kad turbūt išsigąstų net drąsiausias žmogus. „Pamatęs Jėzų, jis parpuolė priešais ir ėmė garsiai rėkti: ‚Ko tau iš manęs reikia, Jėzau, Aukščiausiojo Dievo Sūnau?! [Atėjai pirma laiko mus kankinti.]‘“ Bet Jėzus neišsigando. Jokūbo laiške skaitome, kad prieš Dievą „net demonai tiki ir dreba“. Pažymėtina ir tai, kad, nors to krašto žmonės nepažino Jėzaus dieviškumo, demonai – puolę angelai, kurie dėl maištavimo prieš Dievą prarado savo šviesos rūbus, gerai žinojo, kas jis. „Ko tau reikia Jėzau, Aukščiausiojo Dievo Sūnau!?“

Jėzus paklausė apsėstojo: „Kuo tu vardu?” Šis atsakė: „Mano vardas ­ Legionas, nes mūsų daug.“ Tai paaiškina tokį beprotišką jo elgesį. Jis buvo užvaldytas ne vieno, o daugybės demonų. Tačiau Jėzaus akivaizdoje jie drebėjo. Jie buvo neramūs, nes žinojo, kad baigėsi laikas, kai jie gali kankinti šį vyrą. Jie tik prašė nenublokšti jų bedugnėn, apie kurią rašo apaštalas Petras. „Dievas nepagailėjo nusidėjusių angelų, bet nubloškė juos į tamsias pasmerktųjų buveinės bedugnes, kur laiko juos teismui.“

Tame krašte ganėsi kiaulių kaimenė. Demonai per apsėstojo burną prašė leidimo sueiti į kiaules. Tada jie suėjo į kiaulių kūnus. Nekalti gyvuliai tapo apimti tokio staigaus išgąsčio, kad pamišę jie metėsi nuo skardžio į ežerą ir prigėrė.

Kiaulėms nuskendus piemenys nubėgo į miestą ir viską papasakojo jo gyventojams. Žmonės tada išėjo savo akimis pamatyti, kas nutiko. Jų nuostabai, jie rado tą vyrą sėdintį prie Jėzaus kojų apsirengusį ir sveiko proto. Dabar juos apėmė baimė dėl Jėzaus. Jis išvarė demonus žodžiu, kai jie nepajėgė to padaryti pančiais ir grandinėmis. Tačiau jie gailėjosi ne to žmogaus, o labiau savo kiaulių, todėl prašė Jėzaus palikti jų kraštą.

Gergeziečių kraštas norėjo kad, Jėzus nuo jų pasitrauktų, bet tas vyras, dabar jau išlaisvintas nuo šėtono galios, prašėsi pasilikti su juo. Jis norėjo tapti Jėzaus mokiniu, tačiau Jėzus jam numatė kitą kelią. „Grįžk namo ir papasakok, kokių didžių dalykų tau padarė Dievas.“ Tas vyras tapo pirmuoju evangelijos skelbėju tarp pagonių. Jis ėjo per visą miestą ir skelbė tai, ką padarė jam Jėzus.

Šį evangelija mums liudija, kad šėtono ir demonų galia egzistuoja. Ji perspėja mus neužsiimti okultizmu, ateities spėjimu, astrologija, kitais dalykais, kurie atveria demonams tiesų kelią į žmogaus sielą. Jei save siejate su tokiais dalykais, nedelsdami liaukitės. Taip pat nelaikykime savo širdyse dvasinių nuodėmių, tokių kaip neapykanta, pavydas, kerštas. Jos lyg stiklai drasko mūsų širdis. Evangelija ragina žvelgti į Jėzų, ir, ištikus kokioms nors dvasinėms bėdoms, prašyti jo pagalbos. „Todėl ir pasirodė Dievo Sūnus, kad velnio darbus sugriautų“, rašo evangelistas Jonas. Jis gimė žmogumi dėl mūsų. Jis nuėjo iki kryžiaus, kad parodytų mums beribę savo meilę. Jis yra mūsų pagalba visose bėdose. „Tenebūkštauja jūsų širdys! Tikite Dievą, tikėkite ir mane!“ – sako jis mums. Amen.