Šis sekmadienis lotyniškai vadinamas Rogate – maldos sekmadieniu. Evangelijoje Jėzus mus moko apie maldą. Jis kviečia mus maldose kreiptis į Dievą jo vardu.  „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei tik prašysite Tėvą mano vardu, jis duos tai jums. Iki šiol jūs nieko neprašėte mano vardu. Prašykite ir gausite, kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų.“

Maldos sekmadienį turėtume savęs paklausti, ar dažnai mes meldžiamės, ar mūsų malda yra reguliari. Dalies žmonių malda nėra pastovi. Jie meldžiasi tik tada, kai aplanko bėdos, kai darosi sunku. Tai primena istoriją apie skęstančio laivo kapitoną, kuris jūreivių klausia: „Ar jūsų tarpe yra mokančių melstis?“ Mes turėtume į Dievą malda kreiptis ne tik kai „laivas skęsta“. Malda turi lydėti mūsų gyvenimą. Net kai reikalai mūsų gyvenime klostosi gerai, kai mus supa džiaugsmas, dėkokime Dievui už jo dovanas, už jo gailestingumą ir tėvišką apvaizdą.

Jėzus sako, kad į dangiškąjį Tėvą mes galime kreiptis jo vardu, tai yra, savo maldas baigti žodžiais: „To meldžiu per tavo Sūnų Jėzų Kristų, mano Viešpatį“.

Mes galime melstis Jėzaus vardu, nes jis savo krauju atpirko mūsų nuodėmes ir sutaikė mus su Dievu. Jo vardu mes galime kreiptis į dangiškąjį Tėvą, nes per tikėjimą ir Krikštą mes esame jo šeimos vaikai. Šioje bažnyčios šeimoje Dievas yra Tėvas, o Jėzus mūsų brolis.  Jis leidžia mums kreiptis į Tėvą jo vardu, nes priėmęs žmogaus kūną Dievo Sūnus yra mūsų ir Dievo tarpininkas, užtarėjas pas dangiškąjį Tėvą. Per jį mes turime „tiesioginį priėjimą pas Tėvą viena Dvasia.“

Iki šiol apaštalai nesimeldė į Jėzaus vardu, nes jo, kaip Tarpininko ir Gelbėtojo, darbas dar nebuvo baigtas. Jėzaus dar laukė kryžius, ant kurio jis paaukos save už mūsų nuodėmes. Tačiau kai mūsų išgelbėjimo darbas bus užbaigtas, kai per Sekmines jis atsiųs Šventąją Dvasią ir žemėje įsteigs Bažnyčią, tada, pakrikštyti į jo vardą ir priimti į jo šeimą, krikščionys galės melstis jo vardu.

Jėzus nukreipia mūsų žvilgsnius į Šventosios Dvasios darbą, į Sekmines. Iki tol apaštalus jis mokė palyginimais, gyvenimo pavyzdžiais, alegoriniais posakiais. Tačiau ateina valanda, kai miręs ant kryžiaus jis sugrįš į savo pašlovinimo būseną. Įžengęs į savo šlovę ir įsteigęs žemėje šventąją Bažnyčią, jis toliau mus mokys jo evangelijos žodžiu, per kurį mūsų širdis lankys Šventoji Dvasia. Pažinę dangiškąjį Tėvą, jo begalinę meilę, mes patys kreipsimės į dangiškąjį Tėvą Jėzaus vardu. Jis netgi sako, kad mūsų malda bus stipri ir veiksminga, jai net nereikės jo užtarimo. „Tą dieną jūs prašysite mano vardu, ir aš net nesakau, kad aš prašysiu Tėvą už jus; juk patsai Tėvas jus myli, nes jūs mane pamilote ir įtikėjote, jog aš esu iš Dievo atėjęs.“ Mylintis dangiškasis Tėvas išklausys savo vaikų maldas.

Jėzus praneša, kad sueina metas, kai jam jau reikia grįžti pas dangiškąjį Tėvą. Mūsų išgelbėjimo darbas, kurį jam atlikti pavedė Tėvas, tuoj bus atliktas. Jis dar kartą paliudija savo dievišką prigimtį. „Išėjau iš Tėvo ir atėjau į pasaulį. Vėl palieku pasaulį ir grįžtu pas Tėvą.“ Ir mes  šią tiesą išpažįstame mišiose tardami, kad Jėzus yra Dievas iš Dievo, šviesa iš šviesos, prieš visus amžius gimęs iš Tėvo, turintis tą pačią dievišką prigimtį kaip ir Tėvas.

Apaštalai manė, kad jie gerai suprato Jėzaus žodžius. „Štai dabar tu aiškiai kalbi ir nebesakai jokių palyginimų. Mes dabar matome, kad tu viską žinai ir nereikia tave klausinėti. Todėl mes ir tikime, kad tu esi išėjęs iš Dievo.“

Mokiniai tiki, kad Jėzus išėjęs iš Dievo, tačiau neišgirsta Jėzaus žodžių apie grįžimą pas Tėvą. Jų entuziazmas dar per ankstyvas. Jie dar nesupranta, kad priekyje Jėzaus laukia svarbiausias darbas – kryžius. Velykų, Dangun žengimo ir Sekminių metas dar neišaušo. Jie prieš tai patirs liūdesį ir skausmą.

Jėzus praneša, kad apaštalų dar laukia tikėjimo išbandymas. Jis švelniai jų klausia: „Pagaliau tikite?“, ir kartu primena, kad artėja jo suėmimo valanda, kurioje išsipildys Rašto žodžiai: „Ištiksiu piemenį ir avys išsisklaidys“. Tačiau net kančios valandą jis neliks vienas. „Štai ateina valanda ­ ir net yra atėjusi, ­ kai jūs išsisklaidysite kas sau ir paliksite mane vieną. Tačiau aš ne vienas, nes su manimi yra Tėvas.“

Viešpats tai paskelbė, kad jo mokiniai patirtų ramybę. Jis kviečia ir mus suspaudimo valandą žvelgti į jį, kuris per mirtį žengė į prisikėlimą, per kovą į pergalę, per skausmą į džiaugsmą. „Aš jums tai kalbėjau, kad manyje atrastumėte ramybę. Pasaulyje jūsų priespauda laukia, bet jūs būkite drąsūs: aš nugalėjau pasaulį!“

Jėzus paskelbė apaštalams visa, kas reikalinga mūsų išgelbėjimui. Jis priminė Dievo meilę. Kelias į dvasinę ramybę yra per pasitikėjimą Dievu. Juo galime patikėti, nes per tikėjimą ir Krikštą jis yra mūsų Tėvas, o mes – jo mylimi vaikai, jo šeimos nariai. Kelias į dvasinę ramybę yra malda ir tikėjimas, kad Dievas išgirs jo krikštytų vaikų prašymus ir, kaip mylintis tėvas, atsižvelgs į mūsų reikmes. „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei tik prašysite Tėvą mano vardu, jis duos tai jums. Prašykite ir gausite, kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų.“ Amen.